Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka

Slaptas kūrėjas: Leono Gineičio archyvinio palikimo fragmentai

	2020 m.  lapkričio 16 d. vienam žymiausių  XX a. antrosios pusės  lituanistui, donelaitikos tyrinėtojui, filosofui  Leonui Gineičiui   sukanka 100 metų.  Minėdami šią sukaktį, LMA Vrublevskių bibliotekos, kurios skaitytoju  arti pusės šimto metų buvo Leonas Gineitis, darbuotojai  apžvelgia  saugomą Leono Gineičio rankraštinį palikimą. Dokumentus sudaro Leono Gineičio rašyta  filosofinių kūrinių, dienoraščių, eilėraščių, etiudų, dialogų ir miniatiūrų, laiškų, autobiografinė  medžiaga.  Archyvinis  turinys liudija apie kitas žinomo mokslininko, literatūrologo,  kūrybines intencijas – būtent  filosofinio turinio darbus.
	Svarbesni Leono Gineičio gyvenimo ir veiklos faktai: Leonas Gineitis gimė 1920 metų lapkričio 16 d. Krūminių kaime (Zarasų raj.).  Mokėsi Dulių kaimo pradinėje mokykloje, vėliau – Antalieptės progimnazijoje, kurią baigė 1935 m.  1939 m.  įstojo  į  Ukmergės mokytojų seminariją, 1941 m. rudenį  tapo atsargos mokytoju.  1942 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Karo  metu, kuomet universitetas buvo uždarytas, glaudėsi  tėviškėje pas giminaitę, pradėjo rašyti savo gyvenimo dienoraštį.  Universitetui  atkūrus veiklą, grįžo į Vilnių, tęsė mokslus ir 1949 m. studijas baigė.  Įstojęs į aspirantūrą, disertacijai pasirinko išnagrinėti Kristijono  Donelaičio „Metus“ , už kurią 1953 m. buvo suteiktas filologijos mokslų kandidato laipsnis.  1952–2001  m. dirbo Lietuvių literatūro ir tautosakos institute (iki 1990 Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). Tyrė senąją ir XIX  a. lietuvių  literatūrą.  Leonas Gineitis buvo vedęs Oną Petrėnaitę , su kuria susilaukė dukters  Viktorijos ir sūnaus Otono.   Mirė 2004 m. sausio 25 d. Vilniuje.
	Leoną Gineitį  plačioji  visuomenės dalis pirmiausiai žino kaip gausių lituanistikos darbų autorių. Iki šiol jį garsina reikšmingi donelaitikos darbai,  tokie, kaip monografijos: „Kristijono Donelaičio Metai“ , „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“ , „Klasicizmo problema lietuvių literatūroje“ , „Lietuvių literatūros istoriografija: Ligi 1940 m.“ , „Prūsiškasis patriotizmas  ir lietuvių literatūra“ , „Kristijono Donelaičio aplinka“ ; taip pat „Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija“ , antologija „Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį“  ir daugybė straipsnių.  Gineitis  taip pat mums atpažįstamas kaip vienas iš kelių įvairiu metu pasirodžiusių „Lietuvių literatūros istorijų“, „Lietuvių literatūros enciklopedijos“ autorių, Donelaičio raštų ne vieno leidimo ar darbų apie jį pagrindinis rengėjas.

                       

                   

Autorius paskelbė filosofinių miniatiūrų ir aforizmų rinkinių (Vienovė  1990, Išeitis 1991, Istorinis kelias į universalią pasaulėžiūrą 1992, Užuominos apie svarbiausia 1995, Būtis ir vienovė, Gyvybės metai (abu 1997), Žybsniai 1999, Ketureiliai 2002).

Šie darbai buvo mažiau žinomi, nors pats autorius laikė juos svarbiausiais savo kūryboje. Filosofinei Leono Gineičio kūrybai , kurią labiausiai įtakojo Vydūnas, J.W. Goethe, L. Tolstojus, b. Spinoza, senoji  kinų ir indų išmintis,  būdinga visuma, kuri jungia būties vienovės idėją. Tarp Vydūno ir Leono Gineičio galima įžvelgti sąsajų gyvenimo prasmės, dvasinio tobulėjimo, sąmoningumo ugdymo principuose.  Labiausiai  atspindinti autoriaus pasaulėžiūrą  knyga, išleista 1977 m. – „Būties vienovė“ , kurioje žmogui tarsi suteikiama pažinimo galia, vainikuojanti  jausmų ir proto pastangas. 

                 

               

Dar  besimokant  Antalieptės progimnazijoje, dienoraščio įrašas byloja apie Leono patirtą apšvitimą: „Pajutau tiesiog fiziškai, kaip laikas lėkte lekia, ir visi tie, kurie neaptiks pagrindo, virs dulkėmis“ (citata iš Susirašinėjimas  su Tėvu Aloyzu, I d., 1944, sausio 14 F365-15, p. 13).

Besimokydamas Ukmergės mokytojų seminarijoje, su didžiausia aistra studijavo  prof. Šalkauskio,  dr-o Maceinos filosofiją, vysk.  Pr. P. Bučio, A. Jakšto apologetinius raštus, O.S. Marden’ą, Th. Toth’ą (kiek išversta),  J.Moravskio „Vakarus prie Lemano“ . Pamažu vyko dvasinis virsmas – nuo religingo, „Gyvosios dvasios“  idėjos vedino jaunuolio link panteistinės pasaulėžiūros.

Studijuojant  Vilniaus  universitete,  į  savo užrašų sąsiuvinius (kurių daugybė saugoma Vrublevskių bibliotekoje), stropiai konspektavo tekstus apie ląstelę, atomą, žinias apie astronomiją, chemiją, fiziką, biologiją. Taip pat domėjosi literatūra, estetika, filosofija. Ir čia Leono Gineičio neapleido klausimai – kokia gyvenimo prasmė, kas  yra mirtis, kas  yra tiesa?  „Jaučiuosiu skęstas į chaotiškų žinių bedugnę“ (citata iš „Ateivio biografijos“, p. 73). Studijų metais susiformuoja Gineičio priimtasis būties vienovės principas, kuris dominuos jo dvasinėse kūrybinėse paieškose. 

Jau karo laikotarpiu Leonas Gineitis pradėjo rašyti savo dienoraštį, kurį su ilgesnėmis  ar trumpesnėmis pertraukomis rašė visą gyvenimą  –  nuo 1943-ųjų metų gegužės iki 2003 m. gruodžio  31 d., likus mėnesiui  iki  mirties. Dienoraščio turinys nėra vientisas: nuo kasdienių įvykių aprašymo, filosofinių samprotavimų pereinama prie miniatiūrų, vaizdelių, etiudų, ketureilių, o paskutinį gyvenimo dešimtmetį vėl  grįžtama prie tradicinio dienoraščio formos. 

Tuo metu Gineitis  dar rašė ir laisvosios kūrybos fragmentus – fiksavo ir aprašinėjo nuotaikas, filosofines mintis.  Jo įkvėpimo šaltiniu tapo gamta.  „Jautrumą gamtai  manyje stiprino vienatvė, o šią, būnant namie, – aplinka“ (citata iš „Ateivio biografijos“, p. 14).  Gineičio gyvenamuoju laikotarpiu  vyko daugybė virsmų. Aplinka liūdino kūrėją, jis užsisklendė, tolo nuo kasdienybės įvykių, ieškodamas atsakymų, kokia gyvenimo  prasmė, kokie uždaviniai.  L. Gineitis  gilinasi į F. Dostojevskį,  N. Gogolį.  Taip pat didžiulį susidomėjimą kėlė senoji kinų ir indų išmintis. 

Po  studijų Leonas Gineitis uoliai darbavosi  lituanistikos srityje. Ir nors jo tyrinėjimų indėlis moksle  buvo labai  svarus , deja, pasak  mokslininko, tai buvo „duondirbiškas“ darbas jo dvasiai.  „Aš – viešas mokslininkas ir slaptas kūrėjas“ (citata  iš  „Ateiviobiografijos“, p. 105). Šie  jo žodžiai išryškina matomąją ir nematomąją Gineičio asmenybės pusę.  

Leonui Gineičiui buvo labai  svarbu paskelbti savo filosofinius tekstus žmonėms.  „Pakilimo valandomis taip norėjosi perteikti žmonėms tai, ką laikiau tiesa“  (citata iš  „Ateiviobiografijos“, p. 117).  Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. dienos šviesą išvysta psichologinių etinių miniatiūrų rinkinys “Vienovė”, kuriame būties vienovė aiškinama kaip struktūra, susidedanti iš vienovės emocinio pajautimo, teorinio bei istorinio suvokimo ir etinio  pritaikymo. “Vienovėje”  apstu gamtos miniatiūrų, panaudotų iš savųjų dienoraščių užrašų. Toliau seka 1991 m. išleistas dialogų rinkinys “Išeitis”, atskleidžiantis vienovės sampratos aspektus. Ir galiausiai  istorinė būties vienovės raida  – iš rytų į vakarus – atskleista 1992 m. pasirodžiusioje monografijoje “Istorinis kelias į universalią pasaulėžiūrą”.

Dienoraščiuose fiksuotas  autoriaus nerimas, kaip skaitytojas “išgirdo” jo vienovės idėją. Deja, platesnio atgarsio sulaukta taip ir nebuvo, be keletos specialistų recenzijų. Nepaisant  to, Gineitis  1995 m. trumpų aforizmų forma  išleidžia rinkinį, kurio tema  – svarbiausios vienovės problemos. Ir vėl, deja, platesnio atgarsio sulaukta nebuvo. 

       

Pagal metų laikų ciklą parengtas trumpų kūrinėlių rinkinys, pavadintas “Gyvybės medžiu”, dienos šviesą išvysta 1997 m. Ir pagaliau, 1997 m. antrą kartą išleidžiamas “Istorinis kelias”, kuris pasirodo  jau kitu pavadinimu  –  “Būties vienovė”.

1999 m. dienoraščių pastabų, replikų pagrindu išleidžiamas rinkinys “Žybsniai”. Po kelerių  metų (2001 m.)  Gineitis parengia etiudų rinkinį “Siekis”. Ir dar vienas 2002 m. pasirodęs filosofinio turinio darbas  –  rinkinys “Ketureiliai”.  Antroji “Ketureilių” knygelė išėjo  jau po autoriaus mirties  –  2004 m.  

Leonui  Gineičiui  absoliučiai svetima buvo vartotojiška kultūra, materializmas.  „Prabanga man buvo dvasinės mirties sinonimas“  (citata iš „Ateiviobiografijos“, p. 101). Sau kūrėjas  išsikėlė nelengvus uždavinius – saviugda, sveika gyvensena, visa energija skiriama kūrybai, atsiribojant nuo gyvenimo pagundų.  Kūrėjui ypatingai  svarbus  buvo  nuosaikumo siekimas, “vidurio kelio” balansas. Ir toliau neramią Gineičio asmenybę  draskė prieštaringos mintys apie žmogaus silpnąsias puses, atsakymų apie gyvenimui iškeltus uždavinius klausimai. Mąstytojas  vis  labiau traukiasi iš svetimėjančio visuomeniško pasaulio, dar labiau įninka  į knygų pasaulį, o  atgaivos ir toliau ieško gamtoje, kurioje pajusdavo “aukštesnės esamybės kvėpavimą”.

 2002 m. parašo vidinę kūrybinio gyvenimo ataskaitą  “Ateiviobiografija” –  rašytų dienoraščių  santrauką. 

   

Leonas Gineitis  “Ketureilių” pratarmėje rašė: “…palauks saviškio skaitytojo mąslaus”,  mintyje turėdamas nuostatą, jog  jo kūryba dar sulauks  atgarsio. Ir tikrai,  neabejotinai  verta  naujai peržvelgti tokį savitą dvasinį  Ateivio palikimą, įsiklausyti į  jo keliamus  svarbiausius  egzistencinius klausimus.

***

Archyvinio palikimo dalis yra ir Gineičio dukters Viktorijos Gineitytės, habilituotos fizinių mokslų daktarės, Prisiminimai ir pamąstymai apie Leoną Gineitį, rašyti 2012 metų lapkričio 20 dieną. Gavę sutikimą šiuos prisiminimus viešinti, dalijamės jautriu dukters Viktorijos pasakojimu »

Klausyti 

***

Apžvalgą parengė Rūta Kazlauskienė, prisiminimus perskaitė Dovilas Petkus  

Parengta pagal:

• Keršienė, D. Leonas Gineitis: matytasis ir nematytasis gyvenimas, arba Ateivio biografija. Senoji Lietuvos literatūra, 2004, kn. 17, p. 75–110.
• Leonas Gineitis. „Savęs užteks iki galo…“. Parengė Rimantas Glinskis. Metai, 2008, Nr. 10, p. 111–127.