Pirmajam Lietuvos premjerui priklausiusi lietuvių kalbos gramatika
Augustinas Voldemaras (1883–1942) – ne tik žymus Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, pirmosios Vyriausybės vadovas (1918), diplomatas, užsienio reikalų ministras, bet ir mokslininkas, istorikas. 1904 m. aukščiausiais įvertinimais Sankt Peterburge baigęs gimnaziją, 1909 m. tenykščio universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, A. Voldemaras gavo docento vardą, dėstė senovės graikų ir romėnų literatūros kursą, vėliau įgijo profesoriaus vardą, parašė nemažai mokslo darbų socialinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis ir kt. temomis.
Voldemaro domėjimąsi kalbotyros mokslo dalykais liudija jo asmeninėje bibliotekoje turėtos knygos. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugoma paties Voldemaro asmeninei bibliotekai priklausiusi garsaus kalbininko Kazimierio Būgos (1879–1924) rūpesčiu parengta bei 1911 m. išleista teologo ir lietuvių kalbos tyrinėtojo Kazmiero Jauniaus (1848–1908) Lietuvjų kalbos gramatika (1911). Visiškai įmanu daryti prielaidą, jog K. Jauniaus gramatiką 1911 m. Voldemarui galėjo padovanoti pats K. Būga. Pastarąjį su Voldemaru siejo bičiulystės ryšiai. Pažintis su tada dar būsimu žinomu kalbininku užsimezgė mokantis Sankt Peterburgo gimnazijoje. Būtent Sankt Peterburge įgytos pažintys Voldemarui tapo lemtingos. Čia jis susipažino ne tik su Būga, bet ir su tada dar būsimu pirmuoju Lietuvos prezidentu Antanu Smetona (1874–1944), vėliau tapusiu Voldemaro autoritetu, padariusiu įtakos jo politinėms pažiūroms bei karjerai, o dar vėliau – politiniu priešu.
Jauniaus gramatikos leidėjas Būga Peterburgo universitete studijavo kalbotyrą, vėliau buvo jo mokslinis sekretorius. Lituanistikos istorijoje Būga pasižymėjo palikdamas reikšmingų mokslinių darbų. 1911 m. išleistą Jauniaus Lietuvjų kalbos gramatiką, 1916 m. Būga išvertė į rusų kalbą. Minėtoje gramatikoje, lyginant su ankstesnėmis, nemažai dėmesio buvo skirta lietuvių kalbos tarmėms aptarti, suformuluoti keli nauji kirčio ir priegaidės dėsniai, sukurti nauji gramatikos terminai (priegaidė, veiksmažodis, asmuo, linksnis ir kt.). Nors gramatika turėjo trūkumų (stigo sistemiškumo, sudėtinga rašyba ir kt.), tačiau per Būgą, Joną Jablonskį (1860–1930) ir kitus žymius kalbininkus Jauniaus kalbinė veikla turėjo reikšmės literatūrinės lietuvių kalbos raidai.
Vis dėlto Voldemaro, turėjusio kalbininko talentą ir iš prigimties buvusio imlaus kalboms, laukė ne tik mokslininko kelias, bet ir politiko karjera. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, jis ėjo užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministrų, vėliau – Vyriausybės vadovo pareigas. Daugiau su Voldemaro asmens fondu galima susipažinti LMAVB RS, F172.
Kotryna Rekašiūtė