Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Monikos Krikštopaitytės mintys
Į 10 klausimų apie knygas atsako dailėtyros mokslų daktarė, parodų kuratorė, kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė Monika Krikštopaitytė. Ji yra išleidusi straipsnių rinkinį „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“ (2014), knygą vaikams „Kultūringa pelė Stasė“ (2016), monografiją „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ (2018), sudarė „Lewben Art Foundation“ kolekcijos menininkių kūrybą pristatantį albumą „Kiekgi galima laukti“ (2019).
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Visiškai sutikčiau su literatūros kritikės Jūratės Sprindytės (knygoje „Prozos būsenos 1988–2005“) suformuluotais kriterijais bei mintimis, kad kriterijai kartais būna reliatyvūs ir reikia ieškoti vidinio kriterijaus. Pridurčiau, kad kiekviena knyga, kuri prabyla į skaitantįjį, yra atversta laiku. Kartais knygoms reikia duoti antrą ir trečią šansą. Būdama moksleivė mėginau skaityti Gabrielio José García Márquezo „100 metų vienatvės“ – pasirodė labai nuobodu. Kitą vasarą vėl atsiverčiau – tas pats. Tačiau knyga atsivėrė, kai turėjau temperatūros. Sapniška būsena susiliejo į vieną. Vėliau perskaičiau visas šio rašytojo knygas, kurias buvo galima gauti.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekininkus įsivaizduoju kaip žmones, kurie galėtų patarti man. Gal drąsiau jausčiausi dailės skyriuje. Lietuvos dailėtyra tikrai turi kuo didžiuotis dėl rašančiųjų keliamų aukštų reikalavimų sau. Beveik kiekviena dailės istorijos atkarpa ar reiškinys, personalijų gyvenimai pasakojami puikiu stiliumi, siekiant įtaigaus naratyvo ir visų kitų gero teksto savybių. Menotyrininkų tekstams ypač būdingas gerai išvystytas vaizdingumas, tikslumas. Galbūt todėl ne tiek ir mažai dailėtyrininkų (-ių) persikvalifikavo į rašytojus: Alfonsas Andriuškevičius, Undinė Radzevičiūtė, Herkus Kunčius, Kristina Sabaliauskaitė, keliose srityse veikiančios Laima Kreivytė, Paulina Pukytė.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Covid-19 pandemijos metu storiausios knygos tampa pakyla kompiuteriui, kad vaizdo susitikimų metu vaizdas kuo mažiau keistųsi dėl rakurso iš apačios.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Taip sako, bet aš dar nė vienos elektroninės neskaičiau laisvalaikiu. Darbui skirtos knygos elektroniniu pavidalu yra labai patogios dėl galimybės ieškoti pagal užklausos žodį. Tačiau skaitymui ir albumams, manau, visada teiksiu pirmenybę materialiai knygai. Man labai rūpi jos išvaizda, taktiliniai pojūčiai, vertinu gerą dizainą.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Savo kartą galėčiau apibūdinti kaip patyrusią 10-ojo dešimtmečio nerimą, kai susvyravo visos vertybės ir mokslų daktarai užtvindė Gariūnų turgavietę tam, kad galėtų savo vaikus išleisti į geresnius mokslus, nei tuomet galėjo pasiūlyti Lietuvos universitetai. Materialaus saugumo paieška pynėsi su svaigiomis atsivėrusio pasaulio idėjomis. Daugelis mūsų kultūrą (ir literatūrą) suvokė kaip privilegiją.
Dar mano kartą galėjo paveikti tuo metu (baigiamosiose klasėse) kasmet taikyti vis nauji švietimo programos atnaujinimai. Mokytojai nespėdavo susigaudyti, viskas buvo gana reliatyvu. Mano nuomone, literatūros programa buvo (o gal ir tebėra) netinkama ta prasme, kad per maži vaikai turi skaityti Donelaitį, „Karą ir taiką“ ir panašius „sunkiasvorius“ kūrinius. Man tą programą norėtųsi apversti ir nekankinti mokinių neapsakomai keistomis egzaminų temomis. Mokykloje beveik išvis neskaičiau. Dėl protesto, gal ir todėl, kad buvo ir taip per daug įspūdžių. Rimtesne skaitytoja tapau tik studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Dėl to turiu skaitymo spragų, jų gėdijuosi. Bet už tai labai vertinu dabartinį vaikų literatūros pasirinkimą, savo dukrai netaupydama perku visas dėmesio vertas knygas, skaitome drauge. Jos santykis su knyga labai artimas, pasaulio matymas atviras, išradingas, tai drauge ir mano pasaulio dalis. Tuo labai džiaugiuosi.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Parankinės.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Žanras yra pasirenkamas. Manau, jį turime rinktis kas dieną. Jei būčiau rašiusi prieš dvidešimt metų, būtų kur kas dramatiškesnis kūrinys, dabar viskas atrodo daug nuosaikiau. Rašymas visgi patraukliausias tuo, kad čia egzistuoja absoliuti laisvė, galima preciziškai nesilaikyti tikrų įvykių.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mane labai traukia Pietų Amerikos autoriai dėl savo laisvės, pasąmonės lygmens (pvz., Juan Rulfo) ir jiems priešingi britai su savo tradicija, struktūra, deimantiniu stiliumi ir nukrypimais nuo jo (Virginia Woolf). Atrodo, kad Lawrence Durrell apima abu šiuos sandus, ir man jis dar neišsemtas. Perskaitau sakinį ir norisi apie jį pamąstyti. Aišku, kad neapsiriboju šiomis geografinėmis kryptimis, man vis rūpi aptikti gerų rašytojų moterų. Esu labai reikli ir nekantri skaitytoja, gal todėl, kad mano darbas susijęs su tekstais. Poilsiui norisi ko nors, kur redaktoriaus refleksas galėtų išsijungti.
Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Kai skaičiau kolegių (Giedrės Jankevičiūtės, Rasos Žukienės, Elonos Lubytės) dailės istorijos tyrimus, pastebėjau literatūrinio potencialo turinčią giją tarp labai talentingo, tarptautinio lygio bei liūdno likimo dailėtyrininko Mikalojaus Vorobjovo, garsiojo menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir lietuvio sielai artimo poeto Josifo Brodskio. Puikus talentingų vyrų trejetas, stulbinantys gyvenimo posūkiai galėtų tapti nuostabiu romanu. Tačiau nedrįsiu imtis šios idėjos dėl darbo apimties, juk tai begalinė medžiaga. O ir rašyti (eikvotis) man labiau norėtųsi apie moteris herojes. Ryškias, stulbinančias, tokias, kaip Mariana Veriovkina ar panašiai. Esu radusi savo mamos jaunystės laiškus, jie prašosi tapti literatūros kūriniu. Tiesiog stulbinantis jumoro jausmas ir vaizdinga kalba. Pasirinkimų daug, bet kur gauti tiek laiko?
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Dienomis skaitau naujus kolegų leidinius, pvz., ką tik baigiau Giedrės Jankevičiūtės ir Julijos Reklaitės parengtą knygą „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“, o vakarais stumiuosi po angliškus Lawrence Durrell „Aleksandrijos kvarteto“ (1957–1960) puslapius. Įsivaizduokite, iš keturių knygų prieš beveik dešimtmetį buvo išleistos tik trys, kiekviena dalis vis kitaip atskleidžia susijusius įvykius, ir paskutinės dėlionės nėra... Negaliu suvokti, kaip iki šiol tokia gera knyga nėra perleista, ji vis dar lieka šiuolaikiškesnė už man tekusias šiuolaikiškas. Apskritai, geras tekstas praktiškai nesensta.