Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Živilės Pipinytės mintys
Kino kritikė Živilė Pipinytė: „Knygos turi paaiškinti, padėti suprasti pasaulį ir save. Tai – banalybė, bet ir bet kokio meno esmė.“
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos skirtingos, todėl ir jų vertė skiriasi. Yra knygų, kurios būtinos profesionalui, nes kiekviena sritis nuolat atsinaujina ir pasipildo informacija, keičiasi požiūris į, regis, gerai žinomus dalykus. Todėl būtina sekti naujienas. Kalbant apie grožinę literatūrą, man svarbi teksto kokybė, gera kalba, naracijos originalumas, stilius. Žinoma, to neužtenka, kad knyga pasirodytų vertinga. Svarbus autoriaus požiūris, intonacija, sugebėjimas formuluoti mintis ir kurti pasakojimą, kuris kartu ir autentiškas, unikalus, ir pakankamai universalus. Knygos turi paaiškinti, padėti suprasti pasaulį ir save. Tai – banalybė, bet ir bet kokio meno esmė.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pirma, iškart atėjusi į galvą – Haroldo Bloomo „Vakarų kanonas“ („The Western Canon: The Books and School of the Ages“). Žinoma, pirmiausia ji skirta literatūrologams ir sukelia norą diskutuoti su autoriumi, bet pavydėtinai tiksliai formuluoja kriterijus. Deja, lietuviškai išleistos jos nėra ir abejoju, ar bus. Rekomenduočiau ir kitą – Anne Fadiman „Ex Libris. Confessions of a Common Reader“. Tai ironiškas ir smagus pasakojimas apie skaitymo ir knygų kaupimo malonumą. Deja, jos taip pat nemačiau išleistos lietuviškai. Iš prieinamų lietuviškai – visas Umberto Eco.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Jei turite omenyje, ar teko ant knygos padėti kavos puodelį, žinoma, kad taip.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man tikrai ne, nes mėgstu versti puslapius, mėgstu specifinį knygos kvapą, gulėti lovoje su knyga.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nežinau, bet gal todėl, kad nesusitapatinu su kuria nors karta. Aistra knygoms, manau, būdinga visoms kartoms, tik keičiasi pačios knygos. Skaityti rimtas knygas pradėjau anksti ir, manau, kad man pasisekė, nes kai buvau paauglė, prasidėjo Lotynų Amerikos autorių bumas ir šiuolaikinę literatūrą atradau (ačiū žurnalui „Inostrannaja literatūra“) su Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtu metų vienatvės“, Julio Cortazaro, Mario Vargas Llosos, Pablo Nerudos ir kitų autorių knygomis.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Skolinu visas, nes noriu, kad gerą knygą perskaitytų kuo daugiau žmonių. Kartais pasigailiu, bet juk knygos taip pat turi savo gyvenimą. Neskolinu tik tų, kurias pribraukau.
Kokio žanro knygos verta būtų Jusų biografija?
Nenorėčiau tapti knygos heroje.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neskirstau pagal šalis – turiu daug mėgstamų šiuolaikinių autorių, kurių knygas seku, pavyzdžiui, stengiuosi nepraleisti nė vienos naujos Juliano Barneso ar Vladimiro Sorokino knygos, skaitau daug lenkų autorių, nes jie rašo apie pastarųjų dešimtmečių politinę ir socialinę transformaciją, kuri Lietuvoje vis dar neaprašyta, o amžinoji klasika juk nepriklauso kuriai nors vienai šaliai.
Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Jei rašyčiau, tai apie tai, ko knygose nerandu. Pavyzdžiui, apie jaunus lietuvių inteligentus, kurie 1939-aisiais persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Lenkų istoriko Piotro M. Majewskio „Kada kils karas? 1938. Krizės studija“ („Kiedy wybuchnie wojna? 1938. Studium kryzysu“). Tai gausiais dokumentais, amžininkų prisiminimais pagrįsta, analitinė, puikiai parašyta istorinė studija apie tai, kaip buvo prieita prie Miuncheno susitarimo ir kaip didžiosios Europos valstybės išdavė Čekoslovakiją.