Augustas Šleicheris – pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos autorius
2021 metais Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka minės žymiausio XIX a. indoeuropeisto Augusto Šleicherio (August Schleicher, 1821–1868) 200-ąsias gimimo metines. Šios sukakties proga veiks virtuali mažoji paroda „Nenusipelnęs mūsų užmaršties: Augustas Šleicheris“. Joje bus eksponuojami LMAVB saugomi A. Šleicherio parengti veikalai, rankraščiai, susiję su jo moksline veikla. Neabejotinai reikšmingi A. Šleicherio nuopelnai lituanistikai, tačiau ar jums kada teko skaityti indoeuropiečių prokalbe sukurtą jo pasakėčią? Ar žinote, kokie garsūs lietuvių raštijos veikėjai savo asmeninėse bibliotekose turėjo A. Šleicherio leidinių ir jais rėmėsi? Ar norite sužinoti, koks rankraštis saugomas LMAVB, kurio puslapius 1852 m. sklaidė pats A. Šleicheris? Visa tai ir dar daugiau sužinosite aplankę šią parodą.
A. Šleicheris buvo ne tik žymus indoeuropeistas, kalbininkas, lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesorius, tyrinėjęs indoeuropiečių kalbų kilmę ir istoriją, bandęs atkurti indoeuropiečių prokalbę, bet ir pirmosios lietuvių kalbos mokslinės gramatikos autorius. Lietuvių kalba A. Šleicheris susidomėjo būdamas Bonos universiteto profesorius. Iš pradžių baltų kalbos jam buvo kaip pagalbinė priemonė studijuojant slavų kalbas, nustatant šių kalbų vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Norėdamas atidžiau įsigilinti į šias problemas ir gerai išmokti lietuvių kalbą, 1852 m. jis leidosi į mokslinę kelionę po lietuvių gyventą Rytų Prūsiją.
A. Šleicherio pažintis su gyvąja lietuvių kalba ir viešnagė lietuviškoje Rytų Prūsijos dalyje davė mokslinio darbo vaisių – 1856 m. Prahoje buvo parengta ir išleista Lietuvių kalbos gramatika. Nors lietuvių kalbos gramatikos buvo rašomos ir anksčiau (jas parengė Danielius Kleinas (Daniel Klein, 1609–1666), Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807), Gotfrydas Ostermejeris (Gottfried Ostermeyer, 1716–1800) ir kt.), ši išskirtinė tuo, jog tai buvo pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika, parašyta iš gyvosios kalbos medžiagos, o ne orientuojantis į religinių raštų tradiciją. Savo gramatikoje A. Šleicheris pirmą kartą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje taip plačiai, nuosekliai ir sistemingai aprašė lietuvių kalbos struktūrą. Ypatingas dėmesys buvo skirtas šaknies balsių kaitos klausimams, kurie baltų kalbų gramatikų istorijoje buvo nagrinėjami pirmą kartą. A. Šleicheris neapsiribojo tik lietuvių kalbos gramatikos aprašymu, jis stengėsi daugelį lietuvių kalbos dalykų aiškinti moksliškai. Rašydamas šį mokslinį veikalą, jis norėjo ne tik parodyti lietuvių kalbos vietą giminingų kalbų tarpe, bet taip pat išskirti ją kaip vieną archaiškiausių indoeuropiečių kalbų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog A. Šleicherio parengta gramatika bemaž du dešimtmečius buvo vienintelė spausdinta lietuvių kalbos gramatika. Iš jos žinių apie lietuvių kalbą sėmėsi žymiausi pasaulio kalbininkai indoeuropeistai, taip pat žymesni XIX a. antros pusės lietuvių kalbos tyrėjai – broliai Antanas (1819–1990) ir Jonas (1815–1886) Juškos, Kazimieras Jaunius (1848–1908), Jonas Jablonskis (1860–1930), Kazimieras Būga (1879–1924), Jonas Spudulis (1860–1920) ir kt. Pagal A. Šleicherio gramatiką 1881–1883 m. lietuvių kalba buvo dėstoma Marijampolės gimnazijoje ir Veiverių mokytojų seminarijoje, ją savo asmeninėje bibliotekoje turėjo Jonas Basanavičius (1851–1927).
Gramatika padarė nemažą įtaką lietuvių kalbos rašybos formavimuisi. Ji buvo parašyta Rytų Prūsijos lietuvių tarme. Tarmiškai ji buvo artima Lietuvos pietinių vakarų aukštaičių patarmei, kuri J. Jablonskio pastangomis tapo lietuvių bendrinės kalbos pamatu. 1867 m. dvasininkui, kalbininkui ir poetui Antanui Baranauskui (1835–1902) pirmajam Kauno kunigų seminarijoje buvo pavesta klierikams kartu su homiletika dėstyti lietuvių kalbą. Tuo tikslu 1870 m. jis savarankiškai išsivertė A. Šleicherio Lietuvių kalbos gramatiką ir ja naudojosi dėstydamas. A. Baranauskas rašė: „Aš, nabašnyko Vyskupo Volončevskio lieptas mokyti lietuviškai mokslo Šventosios iškalbos (Homileticam), 1870 m. perverčiau lietuviškon kalbon Šleichero kalbamokslį.“ Vėliau, apie 1875 m., remdamasis A. Šleicherio gramatika, A. Baranauskas parašė savąją – „Mokslas lietuviškos kalbos“, paremtą platesniais lietuvių tarmių tyrimais. Nors A. Šleicherio gramatika turėjo trūkumų, tačiau XIX a. mokslo apyvartoje ji buvo vertinama kaip tam tikras mokslo žygdarbis.
Kotryna Rekašiūtė