Slaptas kūrėjas: Leono Gineičio archyvinio palikimo fragmentai

2020 m. lapkričio 16 d. vienam žymiausių XX a. antrosios pusės lituanistų, donelaitikos tyrėjui, filosofui Leonui Gineičiui sukanka 100 metų. 

Minėdami šią sukaktį, LMA Vrublevskių bibliotekos, kurios skaitytoju beveik pusę šimto metų buvo Leonas Gineitis, darbuotojai dar kartą apžvelgia saugomą jo rankraštinį palikimą.

Dokumentus sudaro Gineičio rašyta filosofinių kūrinių, dienoraščių, eilėraščių, etiudų, dialogų ir miniatiūrų, laiškų, autobiografinė medžiaga. Archyvinis turinys liudija apie kitas žinomo mokslininko, literatūrologo kūrybines intencijas – būtent, apie filosofinio turinio darbus. 

Archyvinio palikimo dalis yra ir Gineičio dukters Viktorijos Gineitytės, habilituotos fizinių mokslų daktarės, Prisiminimai ir pamąstymai apie Leoną Gineitį, rašyti 2012 metų lapkričio 20 dieną. Gavę sutikimą šiuos prisiminimus viešinti, dalijamės jautriu dukters Viktorijos pasakojimu »

Klausyti 

***

Leoną Gineitį plačioji visuomenės dalis pirmiausia žino kaip gausių lituanistikos darbų autorių. Iki šiol jį garsina reikšmingi donelaitikos darbai, tokie kaip monografijos Kristijono Donelaičio Metai, Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Klasicizmo problema lietuvių literatūroje, Lietuvių literatūros istoriografija: ligi 1940 m., Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra, Kristijono Donelaičio aplinka; taip pat Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija, antologija Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį ir daugybė straipsnių.

Gineitis taip pat mums pažįstamas kaip vienas iš kelių įvairiu metu pasirodžiusių Lietuvių literatūros istorijų, Lietuvių literatūros enciklopedijos autorių, ne vieno Donelaičio raštų leidimo ar darbų apie jį pagrindinis rengėjas.

Autorius paskelbė filosofinių miniatiūrų ir aforizmų rinkinių Vienovė (1990), Išeitis (1991), Istorinis kelias į universalią pasaulėžiūrą (1992), Užuominos apie svarbiausia (1995), Būtis ir vienovė, Gyvybės metai (abu 1997), Žybsniai (1999), Ketureiliai (2002).

Šie darbai buvo mažiau žinomi, nors pats autorius laikė juos svarbiausiais iš savo kūrybos. Filosofinei Gineičio kūrybai, kurią labiausiai paveikė Vydūnas, J. V. Gėtė, L. Tolstojus, B. Spinoza, senoji kinų ir indų išmintis, būdinga visuma, kurią telkia būties vienovės idėja. Galima įžvelgti Vydūno ir Gineičio sąsajų gyvenimo prasmės, dvasinio tobulėjimo, sąmoningumo ugdymo klausimais. Autoriaus pasaulėžiūrą geriausiai atspindinti knyga išleista 1977 m. – tai „Būties vienovė“, kurioje žmogui tarsi suteikiama pažinimo galia, vainikuojanti jausmų ir proto pastangas. 

***

Dienoraščio įrašas byloja apie Gineičio patirtą nušvitimą, mokantis Antalieptės progimnazijoje: „Pajutau tiesiog fiziškai, kaip laikas lėkte lekia, ir visi tie, kurie neaptiks pagrindo, virs dulkėmis“ (citata iš Susirašinėjimas su Tėvu Aloyzu, I d., 1944, sausio 14 F365-15, p. 13).

Besimokydamas Ukmergės mokytojų seminarijoje, su didžiausia aistra studijavo prof. Šalkauskio, dr. Maceinos filosofiją, vysk. Pr. P. Bučio, A. Jakšto apologetinius raštus, O. S. Mardeną, T. Totą (Toth – kiek išversta), J. Moravskio „Vakarus prie Lemano“. Pamažu vyko dvasinis virsmas – nuo religingo, „Gyvosios dvasios“ idėjos vedino jaunuolio link panteistinės pasaulėžiūros.

Studijuodamas Vilniaus  universitete, į savo užrašų sąsiuvinius (kurių daugybė saugoma Vrublevskių bibliotekoje), stropiai konspektavo tekstus apie ląstelę, atomą, žinias apie astronomiją, chemiją, fiziką, biologiją. Taip pat domėjosi literatūra, estetika, filosofija. Ir čia Gineičio neapleido klausimai – kokia gyvenimo prasmė, kas yra mirtis, kas yra tiesa? „Jaučiuosiu skęstas į chaotiškų žinių bedugnę“ (citata iš „Ateivio biografijos“, p. 73). Studijų metais susiformavo Gineičio priimtasis būties vienovės principas, kuris vyrauja jo dvasinėse ir kūrybinėse paieškose. 

Jau karo metais Gineitis pradėjo rašyti dienoraštį, kurį su ilgesnėmis  ar trumpesnėmis pertraukomis rašė visą gyvenimą  –  nuo 1943 m. gegužės iki 2003 m. gruodžio 31 d. – mėnesio iki mirties. Dienoraščio turinys nėra vientisas: nuo kasdienių įvykių aprašymo, filosofinių samprotavimų pereinama prie miniatiūrų, vaizdelių, etiudų, ketureilių, o paskutinį gyvenimo dešimtmetį vėl grįžtama prie iprastos dienoraščio formos. 

Tuo metu Gineitis dar rašė ir laisvosios kūrybos fragmentus – užsirašydavo ir aptardavo nuotaikas, filosofines mintis. Jo įkvėpimo šaltiniu tapo gamta. „Jautrumą gamtai manyje stiprino vienatvė, o šią, būnant namie, – aplinka“ (citata iš „Ateivio biografijos“, p. 14). Gineičio gyvenamuoju laikotarpiu vyko daugybė virsmų. Aplinka liūdino kūrėją, jis užsisklendė, tolo nuo kasdienybės įvykių, ieškodamas atsakymų, kokia gyvenimo prasmė, kokie uždaviniai. L. Gineitis gilinosi į F. Dostojevskį, N. Gogolį. Didžiulį susidomėjimą jam kėlė ir senoji kinų bei indų išmintis. 

Po studijų Gineitis uoliai dirbo lituanistikos srityje. Ir nors jo tyrimų indėlis į mokslą buvo labai svarus, deja, pasak mokslininko, tai buvo „duondirbiškas“ darbas jo dvasiai. „Aš – viešas mokslininkas ir slaptas kūrėjas“ (citata iš „Ateivio biografijos“, p. 105). Šie jo žodžiai išryškina matomąją ir nematomąją Gineičio asmenybės pusę.  

Gineičiui buvo labai svarbu savo filosofinius tekstus paskelbti žmonėms. „Pakilimo valandomis taip norėjosi perteikti žmonėms tai, ką laikiau tiesa“ (citata iš „Ateivio biografijos“, p. 117). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. dienos šviesą išvydo psichologinių etinių miniatiūrų rinkinys Vienovė, kuriame būties vienovė aiškinama kaip struktūra, susidedanti iš emocinio vienovės pajautimo, teorinio bei istorinio suvokimo ir etinio  pritaikymo. Vienovėje apstu gamtos miniatiūrų, panaudotų iš savųjų dienoraščių užrašų. Toliau eina 1991 m. išleistas dialogų rinkinys Išeitis, atskleidžiantis vienovės sampratos aspektus. Ir galiausiai pasirodė istorinės būties vienovės raidos – iš rytų į vakarus – apžvalga, atskleista 1992 m. išėjusioje monografijoje Istorinis kelias į universalią pasaulėžiūrą.

Dienoraščiuose atsispindi autoriaus nerimas, kaip skaitytojas „išgirdo“ jo vienovės idėją. Deja, be kelių specialistų recenzijų, platesnio atgarsio sulaukta taip ir nebuvo. Nepaisant to, Gineitis  1995 m. išleido trumpų aforizmų rinkinį, kurio tema  – svarbiausios vienovės problemos. Ir vėl, deja, beveik be atgarsio.

Pagal metų laikų ciklą parengtas trumpų kūrinėlių rinkinys, pavadintas Gyvybės medis, dienos šviesą išvydo 1997 metais. Ir pagaliau 1997 m. antrą kartą buvo išleistas Istorinis kelias, kuris pasirodė jau kitu pavadinimu – Būties vienovė.

1999 m. dienoraščių pastabų, replikų pagrindu išėjo rinkinys Žybsniai. Po kelerių metų (2001 m.) Gineitis parengė etiudų rinkinį Siekis. Ir dar vienas 2002 m. pasirodęs filosofinio turinio darbas –  rinkinys Ketureiliai. Antroji Ketureilių knygelė išėjo jau po autoriaus mirties  –  2004 metais.  

Gineičiui buvo visiškai svetima vartotojiška kultūra, materializmas. „Prabanga man buvo dvasinės mirties sinonimas“ (citata iš „Ateivio biografijos“, p. 101). Kūrėjas sau išsikėlė nelengvus uždavinius – saviugda, sveika gyvensena, visa energija – kūrybai, atsiribojant nuo gyvenimo pagundų. Kūrėjui ypač svarbus buvo nuosaikumo siekis, „vidurio kelio“ balansas. Ir toliau neramią Gineičio asmenybę draskė prieštaringos mintys apie žmogaus silpnąsias puses, atsakymų apie gyvenimui iškeltus uždavinius klausimai. Mąstytojas vis labiau traukėsi iš svetimėjančio visuomeninio pasaulio, dar labiau įniko į knygų pasaulį, o atgaivos ir toliau ieškojo gamtoje, kurioje pajusdavo „aukštesnės esamybės kvėpavimą“.

2002 m. parašė vidinę kūrybinio gyvenimo ataskaitą Ateivio biografija – rašytų dienoraščių santrauką.

          

***

Ketureilių pratarmėje Gineitis rašė: „…palauks saviškio skaitytojo mąslaus”, mintyje turėdamas, jog jo kūryba dar sulauks atgarsio. Ir tikrai, neabejotinai verta iš naujo peržvelgti tokį savitą dvasinį Ateivio palikimą, įsiklausyti į jo keliamus svarbiausius egzistencinius klausimus.

***

Apžvalgą parengė Rūta Kazlauskienė, prisiminimus perskaitė Dovilas Petkus  

Parengta pagal:

  • Keršienė, D. Leonas Gineitis: matytasis ir nematytasis gyvenimas, arba Ateivio biografija. Senoji Lietuvos literatūra, 2004, kn. 17, p. 75–110.
  • Leonas Gineitis. „Savęs užteks iki galo…“. Parengė Rimantas Glinskis. Metai, 2008, Nr. 10, p. 111–127.