Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka

Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – kultūros ir gyvenimo būdo žurnalisto Valdo Puteikio mintys

Į 10 klausimų apie knygas atsakė kultūros ir gyvenimo būdo žurnalistas Valdas Puteikis.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga – ta, kurią žmogus per savo gyvenimą vidinio poreikio vedamas skaito ne mažiau kaip tris kartus: paauglystėje ir jaunystėje, brandžiame amžiuje ir senatvėje. Ir kiekvienu savo gyvenimiškosios patirties laikotarpiu atranda vis naujų įžvalgų ar detalių. Taigi viską patikrina laikas ir geografijai nepaklusni erdvė, ypač – meną. Knygų vertę – taip pat. Jei romanas veikia (tegu ir skirtingai) tiek lietuvio, tiek brazilo ir tiek japono pasaulėvaizdį, vadinasi, kūrinys jau šio to vertas. Rašytojo skvarbus žvilgsnis ir aštrus mąstymas, gilinantis į universalias nekintančias pasaulio problemas, yra ranktas į kūrinio ilgaamžiškumą. Galvodamas apie šį klausimą, beveik visada remiuosi Antika (ir visada šį vardažodį rašau didžiąja raide, nors lietuvių kalbininkai to nesiūlo daryti ir galbūt tai vertina kaip kalbos kultūros klaidą) ir ji niekada manęs neapgauna. Nieko nėra aktualiau už Platoną: a. a. prof. Arvydas Šliogeris pasakytų, kad Platonas šiandien, informacinių technologijų laikais, aktualus kaip niekada. Tai, kas filosofijos tekstais pasakyta po Platono, yra tik interpretacijos ir parafrazės.

Iki šiol niekas pasaulyje neparašė stipresnio epo už Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“. O kur dar trys senovės graikų dramaturgai? Sofoklis, Aischilas ir Euripidas šiandien skaitomi taip, tarsi gyventų mūsų dienomis, nes jie įtaigiai ir jaudinamai kalba amžinosiomis – meilės, pasiaukojimo, atsakomybės, patriotizmo, individo ir tautos garbės ir sąžinės – temomis. Ar šiandienį skaitytoją jaudina jų parašytos dramos, ar mes jas mokame perskaityti aktualiai, priklauso nuo kiekvieno išsilavinimo ir intelektinių pastangų. V amžiuje prieš Kristų Tėbuose siautė maras, kurį mini Sofoklis savo tragedijoje „Karalius Oidipas“ ir kurio fone įvyksta viena didžiausių žmonijos tragedijų – Oidipas nužudo savo tėvą ir veda į žmonas motiną. Sekdami šios dramos įvykius, rasime begalę panašumų į mūsų dienas – į tai, kaip mes elgiamės koronaviruso ištiktame sociume, kaip suvokiame vartojimą ir saiką, kokiomis vertybėmis grindžiame santykius. Kai teatre šiuos dramaturgus iš naujo vis prakalbina režisieriai Gintaras Varnas ar Oskaras Koršunovas, abejoti prieš pustrečio tūkstančio metų parašytais kūriniais nebereikia.

Kitos epochos taip pat paliko itin vertingų knygų, kuriose užkoduota laikmečio kultūra plačiąja šio žodžio prasme: savo bibliotekos neįsivaizduoju be Viduramžių riterių romanų, be Miguelio Cervanteso „Don Kichoto“, François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“, Giovanni Boccaccio „Dekamerono“, Williamo Shakespeareʼo dramų, komedijų ir sonetų; be Victoro Hugo „Paryžiaus katedros“, „Vargdienių“, Stendhalio „Raudona ir juoda“, „Parmos vienuolyno“, Honoré de Balzaco „Tėvo Gorijo“, „Slėnio lelijos“; be trijų rusų galiūnų – Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio ir Antono Čechovo; be Charlesʼio Baudelaireʼo poezijos, Marcelio Prousto šešiatomio „Prarasto laiko beieškant“... Žodžiu, lentynose – klasikinė klasika, įskaitant ir šių dienų talentus, tokius, kaip Michelis Tournier, Jonathanas Littellis, Michelis Houellebecqas etc. Taip pat ir geras tuzinas lietuvių autorių kūrinių, kurie nepasiduoda laikui, o kai kurie ir erdvei. Pirmiausia – Kristijono Donelaičio „Metai“, Balio Sruogos „Dievų miškas“, Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“ ir poezija, Antano Škėmos „Balta drobulė“, Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“, Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, Sigito Gedos poezija, Juditos Vaičiūnaitės poezija, Tomo Venclovos poezija, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ ir novelės, galiausiai – Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“. Žinau, dėl pastarojo paminėjimo yra pavojaus sukelti politinių diskusijų, tačiau argumentuotai galiu atremti, kad šis kūrinys tiek savo naratyvu, tiek personažų charakteriais – taigi visu literatūriniu svoriu – yra aukščiau galimų politikavimų ir ideologizavimų.      

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nepažindamas žmogaus ir nežinodamas, kokiame kultūriniame lauke jis gyvena ir kokioje orbitoje skrieja jo mintys, knygų paprastai nerekomenduoju. Vien iš profesijos (šiuo atveju – bibliotekininko) labai sunku nuspėti interesų ratą: pažįstu bibliotekininkų, kurie skaito išskirtinai lietuvių autorius – nuo klasikos iki Mariaus Ivaškevičiaus, Marijaus Gailiaus ir Kristinos Sabaliauskaitės; pažįstų tokių, kurie domisi pastarojo dešimtmečio literatūrinėmis pasaulio naujovėmis ir per „Amazon“ platformą gaudo naujausius romanus, skaito juos originalo kalba ir seka visų literatūrinių premijų vyksmą; kiti bibliotekininkai įnikę į kulinarinę lektūrą, dar kiti – aistringi gyvenimo būdo, coaching knygų apie svorio metimą, apie tai, kaip gulint lovoje tapti milijonieriumi, taip pat populiariosios psichologijos ir parapsichologijos gerbėjai. Galiausiai sutikau bibliotekininkų, dievinančių biografijos žanrą – nuo monografijos apie kokią nors influencerę iki Michelle Obamos ir Valdo Adamkaus. Tačiau kad ir koks būtų skonių bei poreikių margumynas, yra knygų „visiems žmonėms ir visiems gyvenimo atvejams“: tai – Alano Alexanderio Milneʼo „Mikė Pūkuotukas“ ir Antoineʼo de Saint Exupéry „Mažasis Princas“. Jas siūlyti skaityti niekada nebus prasto tono ženklas. Tiesa, vienintelė knyga, kurią rekomendavęs draugams ir pažįstamiems susilaukiau iš jų euforijos ir ovacijų ir kuri daugeliui, iki tol net negirdėjusiems autoriaus vardo, padarė įspūdį, – tai Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Trys ketvirtadaliai asmeninės bibliotekos knygų būtent atlieka funkciją „ne pagal paskirtį“ – veikia kaip dekoracijos: jų viršeliai ir nugarėlės puošia sienas kaip freskos ar tapetai. Šiuo atveju autoironizuodamas kalbu apie dėl laiko ir nusiteikimo stokos neperskaitytas knygas. Nereiškia, kad tos knygos abejotinos vertės (tokių stengiuosi išvis neįsigyti, jų namuose susikaupę gal apie 3 proc.), tačiau šiandieniniam skaitytojui, kad ir koks jis fanatikas būtų, neįmanoma sudoroti to, ką parašo talentingiausi pasaulio minties, žodžio ir lakiausios fantazijos meistrai. Jau vis aštriau iškyla knygos pasirinkimo kriterijų problema. Labiausiai pasikliauju literatūrą išmanančių ir didelę literatūrologinę patirtį turinčių ekspertų nuomonėmis: pavyzdžiui, visada įdėmiai įsiklausau į prancūzų literatūros profesorius, savo bičiulius, Genovaitę Dručkutę ir Vytautą Bikulčių; anglosaksiškos literatūros gidas man visada yra poetas ir vertėjas Marius Burokas; germanų – vertėja Rūta Jonynaitė, skandinavų – bičiulė, VU doc. Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė. Vertingos knygos patikimumo garantą teikia ir leidyklos vardas: žinau, kad „Žara“, „Gelmės“, „Odilė“, „Apostrofa“ nesiims leisti šlamšto. Džiugu, kad ir didelės leidyklos („Alma littera“, „Tyto alba“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Baltos lankos“), kurį laiką nusisukusios nuo literatūros gurmanų į komerciją, jau vėl atsigręžia į reiklesnio literatūrinio skonio vartotoją.    

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Knygų komersantams – leidėjams ir prekeiviams – taip, ši konkurencija akivaizdi ir nemenka, tačiau rašytojams ir skaitytojams ne taip jau svarbu, kokiu keliu jį pasiekia geras tekstas. Skaitmeninė knyga pigesnė, o kartais net nemokama: štai dar ne taip seniai vienas internetinis Paryžiaus knygynas pasiūlė parsisiųsti kone visą prancūzų klasiką – nuo antikinių tekstų iki XX a. prancūzų dramų. Taigi didelė dalis prancūzų literatūros originalo kalba – jau kompiuteryje: virtuali biblioteka! Kaip ir režisieriaus Ginaro Varno suskaitmenintas „Dramų stalčius“. Leisti popierinių knygų pavidalu dramas – komerciškai pražūtingas reikalas, todėl ne kartą susidūriau, kad, ruošdamasis į spektaklį, neturiu galimybės susipažinti su pjese, nes ji ne išleista, o vertėjo pateikta režisieriui. Ir guli jo stalčiuje. Ir štai kokia galimybė! Kaip ir Lietuvos vertėjų sąjungos leidžiamas internetinis žurnalas „Hieronymus“, kuris priartina mus prie naujausių vertimų. Prigimtinis malonumas skaityti ir vartyti popierinius puslapius, laimei, taip pat neišnyko, jis toks pat aistringas, kaip ir anksčiau, nes, priešingu atveju, nebepirkčiau knygų ir nebesilankyčiau kasmetėje Vilniaus knygų mugėje. Tačiau viena, kuo įsitikinau, kad skaityti popierinę knygą ir skaityti skaitmeninę knygą – du skirtingi percepcijos reiškiniai. Nesakau, kad vienas už kitą kuris nors geresnis, bet jie skirtingi. Neturiu paaiškinimo. Gal tas skirtumas emocinis, bet jis yra. Prieš penkiolika metų dariau interviu su italų rašytoju Alessandro Baricco, jis sakė, kad rašyti romaną šratinuku ir rašyti kompiuterio kalviatūra – tai tarsi rašyti du romanus.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Augau Rytų Aukštaitijos miestelyje, valstiečių šeimoje, namuose, kur nebuvo knygų, tačiau tėvai labai gausiai prenumeruodavo laikraščių ir žurnalų, iš kurių labiausiai vaikystėje laukdavau „Genio“, o vėliau – „Jaunimo gretų“ ir „Nemuno“. Meilę knygoms išugdė mokytojos lituanistės – Stasė Ziberkienė, Vanda Kuliešienė ir Iliuminata Gaigalaitė, taip pat prancūzų kalbos mokytojai – Kazimieras Kuliešius ir Rena Šliogerienė. Pirmiausia tėvų namuose „susiformavo“ lietuvių klasika, paskui – rusų klasika, kol galiausiai atsirado Alphonseʼo Daudet „Laiškai iš mano malūno“ – pirmoji „užsienietiška“ knyga. Ir pirmoji, žinoma, prancūzų knyga. Ketvirtadalis bibliotekos, kurią iki šiol esu sukaupęs, yra studijų metais įsigytos knygos, dažniausiai iš Vilniuje, Basanavičiaus gatvės pradžioje, veikusio antikvarinio knygyno (mano kartos žmonės jį puikiai prisimena). Mano žurnalistikos studijos Vilniaus universitete sutapo su prasidėjusiu Atgimimu. O tai reiškė, kad, norėdamas įsigti Vinco Kudirkos „Raštų“ dvitomį, „Vytautą Didįjį“, Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, turėjai atstovėti prie knygyno milžinišką eilę, sulig kiekviena minute vis dvejodamas – liks tų knygų, iki prieis tavo eilė, ar nebeliks. Mano dėstytojas a. a. Vilius Užtupas, spaustuvių istorijos ir technologijos specialistas, prisimenu, pasiryžo išleisti Bernardo Brazdžionio rinktinę „Poezijos pilnatis“ – 100 tūkst. egzempliorių tiražas buvo išgraibstytas „iš po skverno“, o ko vertas fotografuotinis „Sietyno“ almanachas, kurį leido Darius Kuolys su savo bendraminčiais... Taigi mano kartos požiūris į knygą – vertybinis, susijęs su laisvos minties ir laisvo žodžio alkiu.     

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Pats žiauriausias klausimas, nes jis priverčia mane prisipažinti esant pačiu didžiausiu egoistu: nei draugams, nei pažįstamiems knygų niekada neskolinau, neskolinu ir neskolinsiu. Galiu bet ką atiduoti – tik ne knygą. Net jei jos gyvenime ir nebespėsiu perskaityti, gal niekada ir neatsiversiu, bet vis tiek liksiu veikiamas šuniško instinkto, kai keturkojis nei pats kaulą graužia, nei kitam duoda... Jei paprastai kas nors susidomi kokiu nors mano bibliotekos objektu ir, matau, norėtų paskaityti, tuomet verčiau imu nuperku ir padovanoju. Sunkiausia būtų atsisveikinti su žodynais (nesvarbu, kad jie visi suskaitmeninti internetinėje erdvėje), ypač „Le Robert Micro“, kuriame aiškinamos prancūziškų žodžių reikšmės, jų etimologija. Juk ne veltui 1634 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII laikais kardinolas de Richelieu įkūrė Prancūzų akademiją. Niekas taip neugdo fantazijos – kaip žodynai: vartai pramašiui puslapius, rankioji tuos žodžius, skaitinėji jų reikšmes, o galvoje sukasi tirštas vaizdų ir asociacijų filmas...   

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Neapsimesiu, koks esu kuklus, nes toks nesu, pagaliau būti nekukliam leidžia ir pati pavardės reikšmė (Puteikis – „pusti“, „pūstis“, „putėsiai“, „putos“). Taigi jei pavardžių žodyne atsirastų toks poros eilučių mano pavardės aiškinimas, nuoširdžiai apsidžiaugčiau. O iš tiesų, esu įsitikinęs, kad mano biografijai, kad ir koks žanras būtų siūlomas, knyga tikrai nereikalinga. Gal ji galėtų sutilpti į laikraštinį pamfletą? Nes knygų ir taip jau pasaulyje apstu – tiesa, labai gerų ne taip jau daug, o vidutinių ir prastų – baisus perviršis.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Kaip jau minėjau, vertinga knyga neturi nei laiko, nei vietos parametrų, ji kalba universaliomis pasaulio problemomis, kurios buvo svarbios vakar, yra svarbios šiandien ir bus svarbios rytoj... Jei Tomo Venclovos eilėraščius skaityčiau nematydamas autoriaus vardo ir pavardės, tikrai negalėčiau pasakyti, kokios šalies ir kokios tautybės šis poetas. Tačiau bet kuriuo atveju autorius ir jo meno kūrinys negali atsirasti iš niekur. Didžiausią įdirbį esu atlikęs, gilindamasis į prancūzų literatūrą, tad šios šalies autoriai ir yra mano mėgstamiausių sąraše. Kodėl? Nuo klasikos iki šių dienų prancūzų grožinėse knygose, kaip ir visame prancūzų mene, randu daugiausiai krikščioniško žmogiškumo ir bandymo įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose: tai patyriau nuo pirmosios skaitytos knygos, kurią jau minėjau, – Alphonseʼo Daudet „Laiškai iš mano malūno“ – iki šiandieninio ciniško Michelio Houellebecqo „Serotonino“.    

9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Rašyti knygą tam, kad parašytum knygą, – ne mano stichija. Kadaise viešint Paryžiuje svečiuose pas Ugnę Karvelis, iš jos išgirdau lyg ir paprastą, bet labai išmintingą frazę: „Tikra knyga gimsta iš vidinės būtinybės pasakyti tai, ko negali nepasakyti.“ Šiandien tokios būtinybės neturiu, o kas bus rytoj, nežinau.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Oskaras Milašius. Laiškai. Juos išleido leidykla „Žara“, o išvertė, parengė, komentarus parašė mano buvusi prancūzų literatūros dėstytoja, nūnai profesorė ir labai artima šeimos bičiulė Genovaitė Dručkutė. Šis faktas, ši asmeninė remarka tebūnie kaip vyšnia ant torto. Sakytumei, Milašius nuo to nei geresnis, nei blogesnis, juk čia – dokumentinis žanras, autentika, kurios nei pagražinsi, nei pabjaurinsi, tačiau... Kai to darbo imasi šį autorių įsimylėjusi jo kūrybos ekspertė, to negali nejausti net tarp eilučių. Štai čia tas atvejis, kai knyga gimė ne komerciniais sumetimais, ne iš garbėtroškiškų ambicijų, o iš meilės ir vidinės būtinybės pasakyti tai, ko negali nepasakyti.