Apie tai, kas mus stiprina sunkiausiu laikmečiu: žvilgsnis į Jono Jablonskio pasiaukojamą darbą
LMA Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Lietuvių kalbą kaip vėliavą iškėlęs: Jono Jablonskio darbai ir veikla. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 160“, skirta Lietuvių kalbos dienoms paminėti. Visuotinės pandemijos aplinkybės lėmė, jog paroda liko uždara ir neprieinama lankytojams. Kviečiame susipažinti su J. Jablonskio asmenybe ir kai kuriais jo gyvenimo įvykiais.
Verta prisiminti, jog J. Jablonskis nuosekliai dirbo net ypatingomis aplinkybėmis – karo metu.
J. Jablonskis buvo vienas iš pirmosios lietuviškos mokslo draugijos steigėjų ir veiklių narių – Lietuvių mokslo draugijos (LMD), įkurtos 1907 m. balandį. J. Jablonskis visur ir visada dirbo tą darbą, kurį geriausiai išmanė – rūpinosi lietuvių kalba. Lietuvių mokslo draugijoje priklausė Vadovėlių leidybos, Kalbininkų, Pedagogų komisijoms. Draugijos pastangomis dienos šviesą išvydo J. Jablonskio parengta knygelė „Rašomosios kalbos dalykai“ (Vilnius: Lietuvių mokslo draugijos Kalbininkų komisijos leidinys, 1912), skirta spaudos darbuotojams, pedagogams bei visuomenei, besidomintiems lietuvių kalbos norminimu.
Siūlome susipažinti su J. Jablonskio mintimis, išsakytomis 1915 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą. Net ir tuomet jis ragino: „Mokslo žmonėms turi rūpėti pirmiausia kaip atitaisyti suiręs Lietuvos gyvenimas“. O pasirašė tiesiog – MOKYTOJAS. Tad karo įkarštyje rūpinosi tuo, ką geriausiai išmanė – svarbiausia, kad LMD Pedagogų komisija parengtų mokykloms vadovėlių bei išrinktų tam tikrą komisiją rašybos dalykams tvarkyti. Tai buvo toliaregiška ir pasiteisino. LMD padėjo pamatą besikuriančiai lietuviškai mokyklai, išleisdama apie 120 pavadinimų vadovėlių, kuriuos rengė netgi būsimieji signatarai.
Lietuvos, kaip ir viso pasaulio, visuomenė šiuo metu išgyvena sunkmetį dėl viruso. Tokios asmenybės, kaip J. Jablonskis, gali įkvėpti ir mus, kad sunkiu laiku kiekvienas nuosekliai ir nenuilstamai dirbtume savo darbą. Darbą, už kurį esame atsakingi.
Rūta Kazlauskienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė
Lietuvių mokslo draugijai
Liet. Mokslo Draugija kviečia mus ir šiais metais in visuotinį susirinkimą – pasikalbėti ir pagalvoti apie invairius mūsų mokslo dalykus. Kviečia in susirinkimą ypačiai žmones, galinčius ir šiuo karo metu duoti jam gyvybės savo mokslo paskaitomis.
Dabar – didžiojo karo metas. Šis karas sunkus ypačiai mums, valstybės pasieniui.
Dabar viena terūpi Lietuvai, dabar apie viena tegali būti kalbama ir Mokslo Draugijos susirinkime. Dabar ir mokslo žmonėms turi rūpėti pirmiausia, kaip atitaisyti suiręs Lietuvos gyvenimas, kaip sušelpti visi tie, kurie taip reikalingi šiuo metu visuomenės pašalpos. Dabar ir Mok. Draugijos susirinkime turėtume išgirsti, pirmiausia, kaip ir kas tikrai reikėtų daryti, kad šių dienų vargai būtų labiau mums pakeliami, lengvesni. Taigi, susivažiuoti turėtų pirmiausia galvoją ir išmaną, gyveną su tauta ir tautoje mūsų darbo žmonės (gydytojai, agronomai, kunigai, mokytojai, laikraštininkai…).
Kitokio Liet. M. D-jos susirinkimo šiuo metu, man rodosi, neturėtų būti: visur, kiekviename susirinkime, dabar apie karą jo padarinius tėra kalbama… Dabar visi, kurie patys nekariaudami jaučiasi galį padėti kitiems, tų žmonių vargą turėtų mažinti.
Tik važiuodami in susirinkimą viena pasižadėkime nedaryti: nekelti susirinkime tuščių ginčų del „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ nuopelnų arba nuodėmių. Suvažiavę pasikalbėkim, kaip kas reikėtų tikrai daryti toliau, kad karo sunkenybės nebe tokios sunkios būtų mūsų kraštui ir paskui tikrai padarykime, ką būsim nusprendę ir tiek.
Darbo metu darbas tereikia dirbti!
Dar mažmožis. Jei mokslo žmonės tikrai suvažiuotų in šaukiamąjį susirinkimą, prašyčiau, jei nebūtų sunku, dar du dalykėliu atlikti: 1) Paraginti pedagogų komisiją, kad veikiau parūpintų reikalingų mokyklai vadovėlių ir 2) išrinkti tam tikrą komisiją mūsų rašybos dalykams sutvarkyti. Ši komisija (2) turėtų susidaryti iš invairių darbo žmonių; jos nustatyta rašyba turėtų būti paskui ir mokslo vadovėlių ir šiaip jau leidinių rašyba. Kol neturėsime vienos tokios rašybos (ir vienos rašomosios kalbos), negali būti rimtai kalbama nė apie kalbos mokymą mokykloje.
Mokytojas. 1915 m.
Iš: Jablonskis, J. Straipsniai ir laiškai. Sudarė, paaiškinimus parašė ir straipsnius išvertė Arnoldas Piročkinas. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 105–106. Kalba nekeista.