Rubrikoje „Dešimt klausimų apie knygas“ – Giedros Radvilavičiūtės mintys

Į dešimt klausimų apie knygas atsakė eseistė, prozininkė, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė Giedra Radvilavičiūtė: „Mobilieji telefonai ir socialiniai tinklai valdo (ar bent smarkiai koreguoja) įvairių kartų žmones ir neva jiems vis dar priklausantį laiką.“

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė? Bendrų knygos vertės kriterijų nėra. Kaip rašė Donatas Petrošius, „kiekvienas su knyga vargsta ir smaginasi tik jam vienam būdinga tvarka.“

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams? Bibliotekininkai tokie skirtingi... Be to, manau, tai žmonės, kuriems mažiausiai reikia panašių rekomendacijų.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį? Teko, daug kartų. Pasilypėjau ant krūvos žodynų, sudėtų ant kėdės, siekdama daikto lentynoje. Paverčiu knygą padėkliuku lovoje padėti įvairiems daiktams, na, ne silkei, bet taurei – taip. Esu knygą naudojusi kaip savęs atpažinimo ženklą susitikdama su nepažįstamu žmogumi.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms? Negaliu atsakyti į klausimą, pati neturiu elektroninės skaityklės. Jei vadovausimės rinkos dėsniais, tai gali būti taip, kad knygų perprodukcija lems žemesnes knygų kainas konteineriuose, nei atsisiunčiamų į skaityklę. Pastaroji mano knyga, pirkta IKI konteineryje, buvo G. G. Marquezo „Kelionė po Rytų Europą“. Vieną geriausių literatūros istorijoje trumposios prozos knygą – J. L. Borgeso „Smėlio knygą“ – šiuo metu galima nusipirkti už penkis eurus.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą. Nelabai žinau, kas yra mano karta. Panašaus amžiaus mano pažįstami skaito daug (tiesa, vis mažiau) ir knygos jiems tebeskirtos atskleisti pasaulį. Jauniems žmonėms knyga dažnai privalo „neapsunkinti“ papildomu supratimu maloniai leidžiamo laiko. Į šią skaitymo prasmės slinktį adekvačiai reaguoja knygynai. Pastarąjį kartą „Pegaso“ knygyne, prekybos centre, su manimi ėjęs jaunas žmogus nusipirko metalinį spaustuką formuoti mėsainiams. Bet mobilieji telefonai ir socialiniai tinklai valdo (ar bent smarkiai koreguoja) įvairių kartų žmones ir neva jiems vis dar priklausantį laiką.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui? Draugams skolinu visas. Bet perspėju tais atvejais, kai skolinu knygą, turinčią terapinį poveikį: na, knygos praradimas tada būtų panašus į uždarytą vaistinę per coronaviruso pandemiją. Tokios knygos yra gana skirtingos, pavyzdžiui, H. Millerio „Vėžio atogrąža“, minėtoji „Pietinia kronikas“, O. Pavelo „Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis“. Nenorių skolinti daugelio V. Nabokovo knygų, bet dvi vis dėlto yra paskolintos maloniai ir sąmojingai psichologei.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta? Tragikomedijos.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše? Tie rašytojai iš nepakartojamos fantazijos ir patentuotos jausenos šalies, iš jos buvo kilęs Kęstutis Navakas: „Pasaulis juos paėmė ir kol atgal negrąžino / jie tarsi nežino, kad kito pasaulio nėra / nelyg angelai beklausą savo plunksnų ošimo / jie mokosi džiaugtis erdve tobulai netikra.“ (Eilėraštis „Poetai“ iš knygos „Atspėtos fleitos“).

9. Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga? Knyga būtų apie mechanizmą, kaip didžioji laisvos visuomenės dalis pasiduoda galios ideologijoms, prarasdama sveiką protą. Galėtų vadintis „Saulės užtemimo padariniai“.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu? Skaitau Olgos Tokarčuk (Tokarczuk) knygą „Bėgūnai“, kuri, manau, klaidingai pavadinta romanu. Fragmentuotą pasakojimą žmogaus judėjimo pasaulyje motyvas sieja dirbtinai ir formaliai. Galbūt mobilumo motyvas įgis vertikalę vėliau (esu tik 245 puslapyje). Lygiai taip pat kaip judėjimas iš principo nesusijusius fragmentus galėtų sieti milijonai detalių: pusryčiai, žvilgsnis pro langą, galvoje skambanti melodija, duona, knyga, technologijos ir panašiai. Atskiri teksto fragmentai kartais tampa išbaigtais puikiais pasakojimais, toks gabalas romane yra „Bėgūnai“. Man net pasirodė, kad tai yra atskiro romano ar apsakymo apmatai, vėliau įmontuoti į didesnį tekstą. Labai talentinga rašytoja kartais paslysta ant „ideologinio“ banano žievės ir plesteli lygioje vietoje. Dvi moterys – Anuška, pabėgusi iš namų dėl nepakeliamos atmosferos ir nuovargio, bei jos valkataujanti bičiulė – eina per tiltą: „Ant tilto vėjas smogia abiem tarsi smurtautojas vyras.“ Puikus pavyzdys, kaip ideologija nokautuoja  rašytojo intuiciją ir pakiša „aktualų“, bet  dirbtinį palyginimą.