Paroda „Lietuvių kalbą kaip vėliavą iškėlęs: Jono Jablonskio darbai ir veikla. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 160“
2020 m. kovo 4 – balandžio 3 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvių kalbą kaip vėliavą iškėlęs: Jono Jablonskio darbai ir veikla. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 160“, skirta Lietuvių kalbos dienoms paminėti.
Ekspozicijoje atskleidžiamas gausus rankraštinis Jono Jablonskio veiklos paveldas, saugomas Vrublevskių bibliotekoje. Tai darbų rankraščiai, recenzijos, korektūros, laiškai ir kt. Bene svarbiausi dokumentai – medžiaga žodynui: maždaug 14 000 žodžių, užrašytų visoje Lietuvoje, bet daugiausia – Žemaitijoje, kartoteka. Beje, svarbu tai, kad medžiaga žodynui rašyta paties Jablonskio ranka.
Jablonskis darbavosi ir kaip redaktorius, stilistas. Nemažą jo fondo dalį sudaro su Žemaitės raštų redagavimu susiję dokumentai. Taip pat įvairiuose fonduose gausu medžiagos, liudijančios Jablonskio rūpestį laikraščių kalba.
Bibliotekos fonduose sukaupta nemaža įvairios Jablonskio korespondencijos. Kauno universiteto bibliotekos varia randame Jablonskio laiškų Juozui Balčikoniui, Justinui Strimaičiui, Pranui Dovydaičiui, Eduardui Volteriui, Kazimierui Jokantui, Antanui Smetonai, Kazimierui Būgai ir kitiems. Jablonskio laiškų ar laiškų jam taip pat yra personaliniuose Augustino Janulaičio, Felicijos Bortkevičienės, Jono Yčo fonduose. Ypač įdomus ir vertas dėmesio, dažnai tyrėjų užsakomas Jablonskio susirašinėjimas su Juozu Balčikoniu, kurį sudaro 58 laiškai, apimantys 1911–1926 m. laikotarpį.
Kai kurie parodos dokumentai liudija nelengvus Jablonskio gyvenimo laikotarpius, pvz.: slaptas carinės Švietimo ministerijos bei Kauno žandarmerijos susirašinėjimas dėl J. Jablonskio lojalumo valdžiai; pranešimai apie jo gyvenamosios vietos pasikeitimą 1902 ir 1908 m. arba 1918 m. J. Jablonskio prašymas Lietuvos valstybės tarybai suteikti leidimą gyventi su šeima Vilniuje.
Bibliotekos Retų spaudinių bei Rankraščių skyriuose išlikusi įvairaus pobūdžio ikonografinė medžiaga. Dalis nuotraukų nėra autentiškos, tai fotokopijos, bet jos nepraranda savo svarbos, pvz., Jablonskio portretinės nuotraukos įvairiais gyvenimo tarpais. Taip pat vertingos grupinės nuotraukos su žymiais visuomenės veikėjais, įdomios šeimos nuotraukos.
Parodoje eksponuojami kalbininko darbai, įvairiapusę veiklą atspindintys dokumentai leidžia mums ir šiandien suvokti Jono Jablonskio asmenybės mastą ir svarbą.
„Jis mus ne tik gimtosios kalbos mokė, jis ragino mus ingijus mokslo grįžti savo tėvynėn, liepė eiti švyturiais nešiniems tarpan tų, iš kurių buvome išėję, kurie dar nebuvo pabudę iš miego“ – rašė Antanas Smetona.
***
Jonas Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 12 d. Kubiliuose, Būblelių valsčiuje, Šakių apskrityje, mažažemio valstiečio šeimoje. Nuo 1877 m. gyveno Rygiškių kaime, Griškabūdžio valsčiuje; nuo šio kaimo kilęs ir Jono Jablonskio slapyvardis – Rygiškių Jonas. 1881 m. jis aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją (dabar Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija).
1881 m. Maskvos universitete pradėjo studijuoti klasikinę filologiją. Ir gimnazijoje, ir universitete iš pradžių lietuvių kalba bei kitais lietuvybės reikalais nesidomėjo. Tik vėliau, klausydamasis žymių kalbininkų profesorių Fiodoro Koršo ir Filipo Fortunatovo paskaitų, pradėjo domėtis ir savo gimtąja kalba. Be to, Maskvoje jis nuolat bendravo su kitais lietuviais studentais, iš jų patyrė daugiau žinių apie atbundančią Lietuvą. Didelį poveikį visiems lietuviams studentams padarė pirmojo lietuviško mėnraščio Aušra išleidimas 1883 metais. Vėliau Jonas Jablonskis rašė: Kad ne Basanavičiaus „Aušra“, kad ne jo drąsus žingsnis, būčiau, gali būti, ir visai dingęs naujajam darbui.
1885 m. Jonas Jablonskis išlaikė baigiamuosius universiteto egzaminus, 1888 m. šiame universitete jis gavo ir kandidato laipsnį. Lietuvoje negavęs mokytojo vietos, vertėsi privačiomis pamokomis, teismo raštininko ir kitais atsitiktiniais darbais. 1889–1896 m. mokytojavo Mintaujoje (dabar Jelgava, Latvija), 1886–1900 m. – Revelyje (dabar Talinas). 1900 m. buvo atleistas iš gimnazijos už cenzūros draudžiamų leidinių laikymą, o 1902–1903 m. ištremtas į Pskovą (Rusija). Čia toliau tęsė Taline pradėtą Antano Juškos lietuvių–lenkų žodyno redagavimą (suredagavo E–J raides).
Nuo 1903 m. kovo 31 d. Jonas Jablonskis gyveno Šiauliuose, kur moksleivius mokė lietuvių kalbos. 1904 m. persikėlė į Vilnių, dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose, mokytojavo. 1906–1908 m. Panevėžio mokytojų seminarijos ir realinės mokyklos neetatinis lietuvių kalbos mokytojas. 1908–1912 mokytojavo Lietuvos Brastoje (dabar Brestas), 1912–1914 m. – Gardine (abu Baltarusijoje), 1914–1915 m. – Veliže (Smolensko sritis, Rusija). 1915–1918 m. dėstė Voroneže (Rusija) suorganizuotose lietuvių gimnazijose. 1918 m. grįžo į Vilnių. 1919 m. Vilnių užėmus Lenkijos kariniams daliniams persikėlė į Kauną, dirbo įvairiuose kursuose. 1922–1926 m. Lietuvos universiteto profesorius. 1922 m. išrinktas šio universiteto garbės profesoriumi. 1929 m. Latvijos universitetas Jonui Jablonskiui suteikė daktaro laipsnį. Keliolika paskutinių gyvenimo metų Jonas Jablonskis dėl ligos negalėjo vaikščioti. Mirė 1930 m. vasario 23 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Jonas Jablonskis – žymiausias lietuvių kalbos normintojas, vadinamas lietuvių bendrinės kalbos tėvu. Apie 40 metų aiškino lietuvių kalbos negeroves, taisė įvairių raštų kalbą, parašė apie 150 straipsnių kalbos praktikos, švietimo, visuomeninio gyvenimo klausimais. Bendrinės klabos raidai ypač svarbus Jono Jablonskio vadovėlis Lietuviškos kalbos gramatika (1901 m., pasirašė Petro Kriaušaičio slapyvardžiu). Jame išdėstė bendrinės kalbos norminimo programą, apibūdino bendrinės kalbos ir tarmių santykį, įtvirtino pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmę kaip bendrinės kalbos pagrindą. Lietuvių kalbos rašybai ir skyrybai nusistovėti didelę įtaką turėjo kitas Jono Jablonskio vadovėlis – Lietuvių kalbos gramatika (1919 m., Petro Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu, papildytas leidimas 1922 m., Rygiškių Jono slapyvardžiu). Jo pagrindu išleido vidurinių mokyklų pradinėms klasėms skirtą kirčiuotą Lietuvių kalbos vadovėlį (1925 m.). Kiti svarbūs Jono Jablonskio veikalai: Lietuvių kalbos sintaksė (1911 m.), Linksniai ir prielinksniai (1928 m.).
Veikaluose daugiausia rėmėsi gyvosios kalbos medžiaga, tautosaka, gerai gimtąją kalbą mokančių rašytojų raštų pavyzdžiais. Jonas Jablonskis bendrinę kalbą apvalė nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, pasiūlė naujų, šiuolaikinėje kalboje vartojamų žodžių: pirmadienis, ateitis, praeitis, degtukas, pieštukas, valstietis, tautietis, teismas, vadovėlis ir kitų. Sukūrė įvairių mokslo sričių terminų. Redagavo Julijos Žymantienės-Žemaitės (sugalvojo jos slapyvardį), Jono Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti, – sakė Jonas Jablonskis.
Pagal: 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, p. 98–99.
Parengė Eglė Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė