Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – dr. Lino Selmistraičio mintys
Mykolo Romerio ir Vytauto Didžiojo universitetuose einantis profesoriaus pareigas dr. Linas Selmistraitis: Pamenu save paauglį, kai darbo dienomis po pamokų važiuodavau iš kaimo į Marijampolę (tuomet vadinamą Kapsuku), kad spėčiau atsistoti į eilę prie po pietų pertraukos atidaromo knygyno durų: kaip tik prieš 14.00 val. į lentynas buvo padedamos naujai gautos knygos.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertingumas gali būti pamatuojamas jos svarba visuomenei, tautai arba konkrečiam pavieniam žmogui. Neabejotina, yra knygų, kuriose atsispindi tam tikri tautai svarbūs kertiniai dalykai, tokie kaip istorijos raida, kultūros įvykiai, tautos sąmoningumo formavimasis ir kiti nacionaliniai dalykai. Tokiais pavyzdžiais iš daugelio knygų galėtų būti D. Kleino „Grammatica Litvanica“, M. Daukšos „Postilė“, K. Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“ ir kt. Svarbiomis taip pat laikyčiau tas knygas, kurios yra didelės meninės vertės. Tokios knygos suteikia skaitymo džiaugsmą, kylantį iš meninės knygos formos, taikliai susietos su kūrinio mintimi, žavi minties žaismu, atspindi įvairias nuotaikas ir pajautimą, o visa tai apvilkta originaliu metaforos rūbu. Galėčiau paminėti tas knygas, kurios pirmiausiai iškilo atmintyje: Michailo Bulgakovo ,,Meistras ir Margarita“, Arudati Roj (Arundhati Roy) „Mažmožių dievas“, Toni Morison (Morrison) „Sula“, Tenesio Viljamso (Tennessee Williams) „Geismų tramvajus“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“.
Be abejo, tam tikros knygos yra svarbios tik konkretaus žmogaus gyvenimui, kitų skaitytojų nepaliestos ir nepastebėtos. Kalbant apie knygos svarbą žmogui, prisimenu vienos moters istoriją, kurią ji papasakojo prieš 20 metų. Šios moters gyvenimą iš pamatų pakeitė Akselio Muntės (Axel Munthe) „Knyga apie San Mikelę“. Perskaičiusi šią knyga ji ryžosi iš pamatų pakeisti savo gyvenimą: metė vadovės darbą klestinčioje Lietuvos įmonėje, iškeliavo į Egiptą dirbti viešbutyje kambarine ir ištekėjo už musulmono. Toks žmogaus pasirinkimas. Tokia knygos galia.
2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai nuolat tarp knygų. Bet juk būna dažnai taip, kad žmonės, kurie gyvena prie jūros, maudosi jūroje kartą ar du per metus. Gal taip yra ir su žmonėmis, kurie dirba knygų piramidėje? Spėju, kad tai, kas pasiekiama kiekvieną minutę, t. y. pačių knygų gausa, gali numalšinti skaitymo troškulį. Juk susidaro įspūdis, kad paskaityti galima bet kada. Vėliau. Nedrįsčiau bibliotekininkui rekomenduoti knygos. Tai tas pats, kas patarti architektui, kaip suprojektuoti pastatą, o virtuvės šefui paaiškinti, kaip išsivirti skanią sriubą.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip. Yra tekę. Ir man, ir mano draugams. Ne paslaptis, kad studentiškas gyvenimas yra kupinas įvairiausių įvykių. Taip pat ir pramogų. Neįtikėtina, bet atsigulus į lovą po galva padėta knyga gali sumažina galvos svaigimą, jei kartais būna suvartota per daug vyno.
Studentiškame bendrabutyje vienas išradingas draugas į mano bumbėjimą, kad naktimis reikia miegoti, o ne likus kelioms valandoms iki egzamino mokytis, deginant šviesą ir kitiems trukdant, uždengė stalinę lempą knyga, kad nuo lempos nesklistų tokia ryški šviesa. Tačiau nepagalvojo, kad lempa skleidžia ne tik šviesą, bet ir šilumą. Galima nuspėti, kas atsitiko su knyga.
Na, brandžiame amžiuje nebekyla noras knygas naudoti ne pagal tiesioginę jų paskirtį.
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Taip. Skaitmeninės knygos tikrai yra konkurentės spausdintoms, tai rodo didžiuliai skaitmeninių knygų pardavimų tiražai, pavyzdžiui, tokio giganto kaip „Amazon“. Tačiau aš asmeniškai nemėgstu skaitmeninių knygų. Todėl, kad man svarbu liesti kiekvieną knygos puslapį, užuosti knygos kvapą. Mane turi džiuginti knygos apipavidalinimas ir formatas, man reikia matyti, kiek puslapių perskaityta ir kiek dar liko. Elementarus skirtukas knygoje man yra vienas iš jos svarbių atributų. Namuose esančios knygos man teikia ramybę ir džiaugsmą. Pažvelgi ir prisimeni su jomis susijusias emocijas, istorijas, išgyvenimus. Juk kiekviena knyga – tai ištisas etapas tavo gyvenime.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Sutikčiau, kad kartos turi skirtingą požiūrį į knygas. Yra dominuojančios tendencijos, kurios nulemia knygos vietą visuomenėje. Štai Y karta yra socialinių tinklų, interneto karta, gimusi kompiuterizacijos įkarštyje. Informacija ir potyriai persikėlė į skaitmenizuotą erdvę. Ilgi spausdinti tekstai užleidžia vietą trumpoms istorijoms ir žinutėms. Buvimas čia ir dabar, greitai suvokiama glaustai pateikta informacija – dažnas Y kartos atstovų bruožas.
Kūdikių bumo kartai, iš dalies ir X kartai, kuriai pats priklausau, knyga turėjo kitą vertę – tam tikros knygos buvo tai, ko negalėjai pasiekti bet kada, knyga buvo užšifruotos tiesos šaltiniu, protesto šaltiniu, kitokio gyvenimo atspindžiu, gyvenimo, kuris nepasiekiamas dėl geležinės uždangos. Žinoma, propagandinės knygos buvo prieinamos laisvai. Tačiau tikrąją, neideologizuotą, turinčią meninę vertę literatūrą ,,gauti“ ne visada buvo įmanoma: galima buvo pasiskolinti gerą knygą iš bibliotekos, jei tavęs kas nors neaplenkė, galima buvo stovėti eilėje prie knygyno ir nusipirkti, jei pasiseks, esančius negausius egzempliorius arba laukti, kol draugai paskolins.
Pamenu save paauglį, kai važiuodavau iš kaimo į Marijampolę (tuomet dar vadinamą Kapsuku) darbo dienomis po pamokų 14 val. atsistoti į eilę prie atidaromo po pietų pertraukos knygyno durų. Nes kaip tik tuo metu į lentynas buvo padedamos naujai gautos knygos. Jų būdavo ne daugiau kaip po 5–10 egzempliorių. Ir tai buvo Europos šalių arba Rusijos klasikų kūriniai. Iki šių dienų tokios knygos namų bibliotekoje turi didžiulę vertę – pakylėjimo virš realybės, svajojimo, tikėjimo.
Sunku pasakyti, koks bus Z kartos požiūris į knygas, kartos, kuri jau nuo pat mažens vadinama technonarkomanų karta. Tikėkimės, kad šiai kartai reikės knygų, kaip atsvaros „Google“, kompiuterinėms technologijoms, žaidimų konsolėms. Norėtųsi, kad knyga suteiktų ramybės jausmą, netrikdomą skaitmeninio triukšmo, sklindančio per medijas.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Nėra tokios knygos. Galbūt dėl to, kad pasitikiu savo draugais.
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Manau, kad žmogaus biografiją galima perteikti bet kokio žanro knyga. Priklauso nuo to, ar geras rašytojas imasi aprašyti žmogaus gyvenimą. Juk kiekvienas įvykis gali būti skirtingai interpretuojamas, pamatomas iš kitos pusės. Žinia, kad net ir istoriniai įvykiai po šimtmečio interpretuojami kitaip. Be to, kas vienam atrodo gyvenimo tragedija, kitas žiūri į tai per humoro prizmę. Kas vienam atrodo gyvenimo klaida, kitam matoma kaip viena iš gyvenimo pamokų. Manau, kad mano gyvenime buvo ir dramų, ir tragikomedijų, ir poezijos, ir detektyvo, trumpų apsakymų su nelaiminga ir laiminga pabaiga, sentimentalaus romano ir poemos epizodų.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Didžiosios tautos davė ir didžių rašytojų: Rusija, Prancūzija, JAV, D. Britanija.
9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Prieš dešimtmetį išspausdinau apsakymą „Baltų dramblių dirbtuvės“. Tai buvo vienintelis bandymas rašyti. Tuo metu išgyvenau vidinę dramą. Rašymas padėjo išsilaisvinti nuo slegiančio jausmo, nes minčių dėstymas tekste leido permąstyti savo jausmus ir emocijas.
Jei galėčiau parašyti romaną, tai būtų kūrinys apie žmogaus gyvenimo ir pasaulio istorijos neišvengiamą sąveiką. Mane labiausiai domina, kaip istorija – šeimos ar šalies istorija – suformuoja žmogaus charakterį, jo įsitikinimus, nulemia poelgius, kokią įtaką žmogaus likimui turi susiklosčiusios istorinės aplinkybės, ir kiek žmogus yra laisvas asmeniškai pasirinkti.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Labai džiaugiuosi, kad netyčia atradau šią knygą – ji pateko man po ranka visiškai ne intelektualioje erdvėje, t. y. viename iš prekybos centrų. Tai Salmano Rušdi (Salman Rushdie) romanas „Aukso rūmai“. Daugelis turbūt girdėjome plačiai nuskambėjusį kitą šio autoriaus romaną „Šėtoniškos eilės“, sukėlusį protesto bangą musulmoniškame pasaulyje, bet nedaugelis esame jį skaitę.
Taigi, romanas „Aukso rūmai“ išsiskiria įdomiu daugiaplaniu siužetu, persipinančia Rytų ir Vakarų kultūra. Knyga žavi rašytojo erudicija, pasireiškiančia per nuorodas į skirtingų šalių artefaktus, ir ypatingu filosofiniu požiūriu į gyvenimą. Metaforos, ironija ir magiškasis realizmas iš tiesų stebina. Dar tik įpusėjau skaityti knygą, bet manau, kad ji bus mano perskaitytų geriausiųjų knygų dešimtuke.