Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Kristijono Puteikio mintys

Į klausimus atsako Kristijonas Puteikis – Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto III kurso studentas, 2019 m. prezidento Kazio Griniaus stipendijos laureatas. 

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Jei knygą vertinčiau kaip vartus į kitą, vaizduotėje konstruojamą pasaulį, tuomet ir knyga vertinga tiek, kiek turtingas pasaulis, į kurį įleidžiamas skaitytojas. Kartais tas pasaulis gali būti skurdus ar net slogus kaip vaizdinys, bet perteikti savitą veikėjų bendravimo ir tarpusavio supratimo idėją: pavyzdžiui, neseniai išleistoje N. Krainskio dramoje „Nakties tamsybėse“ carinės Rusijos psichiatrinė ligoninė tampa erdve autoriui kvestionuoti represyvų tuometės psichiatrijos aparatą. Bandau knygą vertinti kaip susitikimą su kito žmogaus – autoriaus – sąmone, paklusti idėjinei kūrinio struktūrai, net jei pastaroji iš pirmo žvilgsnio chaotiška: pamenu, kaip dar mokykloje skaitydamas A. Škėmos „Baltoji drobulė“ leidausi būti įmestas į sudėtingai dėliojamų minčių srautą, o po analizės sužinojau, kad kūrinį galima skaityti kaip 2 atskirus, tvarkingai stuktūruotus romanus. Taigi kuo sudėtingesnis ar keistesnis vidinis autoriaus pasaulis, tuo intensyvesnis ir susitikimas. 

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Britų neurologas Oliveris Saksas (Sacks) yra parašęs knygų („Haliucinacijos“, „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“), kurių vertimai, mano įsivaizdavimu, buvo visai populiarūs ir Lietuvoje. Žmogaus smegenų veiklos tema gal kartais nedomina skaitytojo, bet O. Sakso knygos įtraukiančiai, ne per sudėtingai atskleidžia kai kurias suvokimo mechanizmų (pavyzdžiui, regos, klausos), jų sutrikimų koncepcijas. Tai padeda geriau suprasti ir aplink esančių žmonių, turinčių nervų sistemos sutrikimų, būkles, juolab – įsivaizduoti mąstymą kaip fizinį, ne mistinį procesą. 

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Išrikiuotos lentynoje knygos įgyja estetinę ar informacijos saugojimo funkciją – knyga, ko gero, mažiausią savo egzistavimo dalį praleidžia naudojama pagal tiesioginę paskirtį, t. y. skaitoma. 

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man asmeniškai – neabejotinai. Mokslinė informacija generuojama sparčiai, tad spausdinami straipsnių rinkiniai ar pavienės publikacijos periodiniams leidiniams, o vadovėliuose esanti informacija gali būti truputį pasenusi, jiems dar tik pasiekus knygynus. Taip pat, internete per vakarą galima atsisiųsti kad ir keliolika publikacijų iš žurnalų, kurių popierinių variantų neprenumeruoja net universitetai. Kalbant apie patį skaitymo procesą, elektroninis formatas suteikia beveik neribotas žymėjimo, pildymo, dalijimosi, mobilumo galimybes. Pastarosios tampa ypač aktualios gyvenant Lietuvoje, kur ne visos norimos knygos išverstos, o ir neišverstas dažnai problemiška siųsti iš užsienio. 

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Sakyčiau, kad mano kartos žmonėms knyga kaip objektas nebėra tokia universali, kokia, įsivaizduoju, buvo prieš porą dešimtmečių. Besimokydami ar studijuodami mes priversti skaityti, vertinti ir lyginti informaciją iš daugelio skirtingų šaltinių, kurie dažnai būna ne knygos, o straipsniai, internetiniai puslapiai. Taigi profesinė ar publicistinė literatūra ne taip griežtai siejama su knygos formatu. Kita vertus, grožinės literatūros knygos suteikia oazę, paslepia nuo nesibaigiančio informacijos srauto – gal dėl to neišnyksta aktyvus mano kartos žmonių santykis su grožiniais kūriniais. Pastarieji jaunam žmogui tikriausiai vis dar svarbūs formuojant asmeninę pasaulėžiūrą, ieškant emocinių ramsčių. 

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Tokios, kuri būtų asmeninė kito žmogaus dovana ir turėtų simbolinės prasmės. 

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Nugyvenęs tik trečdalį „biografijos“, galiu turėti tik „bio“ skiltį socialiniuose tinkluose. 

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Dėl bendro kalbos ir kultūros pojūčio, lietuvių literatūra greičiausiai bus geriausiai suprantama, artimiausia – įdomu, ar apskritai įmanoma iki galo suvokti ne gimtosios kalbos tekstą, kai nejuntamos pačios subtiliausios kitos kalbos detalės. Kita vertus, palaikau artimą ryšį su prancūzų kalba, tai vaikystėje padėjo įsijausti į Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas), Žiulio Vero (Jules Vernes) nuotykių pasaulius, vėliau – į Albero Kamiu (Albert Camus), Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre) kūrinius. 

9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Daug vėliau svajočiau parašyti profesinės literatūros knygą arba mokomąjį leidinį. 

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Mišelio Fuko (Michel Foucault) „Klinikos gimimas“ apie istorinę medicininės diagnostikos raidą.