Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Aistės Bimbirytės-Mackevičienės mintys

Aistė Bimbirytė-Mackevičienė – Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė, tyrinėjanti Lietuvos dvarų paveldą ir kolekcionavimo reiškinį.

1.Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manau, kad knygos vertė – gebėjimas atitikti skaitytojo lūkesčius, o tai labai individualu. Natūralu, kad jei tai mokslinis veikalas, tuomet tikimasi rasti vertingos, aktualios informacijos, suprantamo jos perteikimo. Jei grožinė literatūra – autoriaus meistrystės perkeliant skaitytoją į kitą laiką ir erdvę, žodžių žaismo. Didžiulis džiaugsmas, kai abu šiuos dalykus randi tame pačiame tekste! Galiausiai juk ir pats skaitymo procesas yra savaime vertingas, formuojantis žodyną, mąstymo raidą.

2.Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Tikrai nedrįsčiau to daryti. Geriau jų pačių paprašyčiau patarimo. Na, nebent į rankas patektų kokia meistriškai parašyta, mažai žinoma bibliotekininko biografija ar įtraukiantis detektyvas, kurio veiksmas vyksta bibliotekoje. Nors Vrublevskių bibliotekai savos auros ir taip netrūksta!

3.Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Gan tradiciškai – pakelti kompiuterį ar ką nors paremti. Tiesa, kelis kartus knygą esu panaudojusi kaip slėptuvę – bet kai ten padėtus tuomet dar litus pavyko atrasti po kelerių metų, nusprendžiau, kad tai nėra pats geriausias būdas taupyti. Nors atradimo džiaugsmo taip pat būta nemažo .

4.Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikrai ne. Ypač tiems, kurie kaip ir aš neištveria neprimarginę puslapių pastabomis. Be to, dar yra ir pats knygos pajautimas, galimybė įvertinti svorį, kvapą, estetinę pusę. Tai labai svarbi skaitymo patyrimo dalis. Kita vertus, skaitmeninės knygos yra puikus sprendimas keliaujant, o juo labiau – skrydžio metu. Taip pat ir vadinamosios „lengvosios“ literatūros atžvilgiu, kai žinai, kad prie per vakarą perskaitytos knygos daugiau negrįši. Tai padeda sutaupyti vietos lentynose.

5.Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Žinoma, santykis su knyga visuomet kinta, ypač jei vertinsime šimtmečių perspektyvoje. Be to, varijuoti jis gali ne tik laiko, bet ir kitose plotmėse, pvz., skirtingų socialinių grupių, galiausiai kultūrinių regionų užrašytam žodžiui priskiriamos vertės, reikšmė gali būti labai individualios. Juk šiandien aikštėse deginamų stirtų jau nepamatysime, kaip ir neberakiname knygų grandinėmis prie stalo. Dabartinė karta turi kaip niekad daug alternatyvių būdų gauti tai, kas ilgus metus buvo pasiekiama tik knygų pavidalu. Tad, manau, nėra jokio reikalo jos keiksnoti, kad neva beveik neatsiverčianti knygos. Mano aplinkos žmonės skaito tikrai daug.

6.Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Paprastai knygas mielai skolinu, ypač jei žmogus grąžino prieš tai paskolintąsias . Tiesa, ilgai ir aistringai „medžiotus“ senuosius meno aukcionų katalogus kol kas sutinku tik parodyti.

7.Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Numanau, kad tinkamiausias būtų humoristinis detektyvas.

8.Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Niekada apie tai nesusimąsčiau . Bet peržiūrėjus nugarėles lentynose panašu, kad dominuoja anglų ir prancūzų autoriai. Tiesą sakant, daugiau renkuosi pagal žanrą.

9.Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Tai neabejotinai būtų istorinis detektyvas su romantikos prieskoniu! Labai tikėtina, kad Vilniaus XIX a. aristokratų gyvenimo peripetijos. Tik nežinia, ar kada tokios imsiuosi, nes kol kas vaizduotę užpildo tikros, archyvuose surastos istorijos. Kai kurios jų tokios įstabios, kad nebereikia jokių naujų siužeto vingių. Joms papasakoti šiandien užtenka akademinių bei populiarių straipsnių.

10.Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kaip ir visuomet, skirtukais pažymėtos kelios. Profesinei literatūrai atstovauja Marko Žirardo (Mark Girouard) „Life in the English Country House: A Social and Architectural History“. Nors parašyta prieš keletą dešimtmečių, ji iki šiol tebėra labai aktuali, be to, ir pats tekstas sudėliotas meistriškai, tad tai ir didžiulis skaitymo malonumas. Rekomenduoju visiems, besidomintiems dvarų (taip pat ir Lietuvos) kultūra. Grožinę – jau senokai lentynoje savo eilės laukusi Mišelio Busi (Michel Bussi) „Juodosios lelijos“, kurią netrukus pakeis Saros Peri (Sarah Perry) „Esekso slibinas“. Ir, be abejo, pora lengvų, jausmingų vieno vakaro romanų – tai kol kas pati geriausia mano atrasta priemonė pailsėti, „pravėdinti galvą“ nuo archyvų, profesinių veikalų ir disertacijos rašymo.