Knygos „Mykolas Girdvainis (1841–1924). Autobiografija“ sutiktuvės
2019 m. vasario 14 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko Vinco Būdos ir Arvydo Pacevičiaus parengtos knygos Mykolas Girdvainis (1841–1924). Autobiografija / Michał Girdwojń (1841–1924). Autobiografia sutiktuvės. Jose dalyvavo knygos rengėjai akad. Vincas Būda ir prof. dr. Arvydas Pacevičius, Valdas Gečys, doc. dr. Arūnas Gudinavičius, dr. Birutė Railienė, akad. Algirdas Skirkevičius. Renginį vedė akad. Domas Kaunas.
Toliau pateikiama knygos recenzentės dr. B. Railienės kalba renginyje.
„Džiaugiuosi, kad šių dienų skubantis ir darbais apsikrovęs žmogus turės galimybę bent pavartyti nepelnytai mažai žinomo mokslininko, gamtininko, ichtiologo, entomologo Mykolo Girdvainio Autobiografiją. Jį, tą skubantį žmogų, knygoje turėtų sudominti du „kabliukai“: M. Girdvainis visu protu ir širdimi tikėjo tuo, ką darė, ir visa, ką nuveikė, – buvo skirta jo didžiosios Tėvynės labui. Skaitytojui, kai jis pradės skaityti knygą, bus sunku patikėti, kad tiek darbų galėjo nuveikti vienui vienas žmogus. Apie savo darbus M. Girdvainis atsiliepė kukliai, tačiau pastebėjo, kad „savo paties ranka parengtų tų gyvių [žuvų, vėžiagyvių ir moliuskų – B. R.] veisimo ūkių projektų planais ir piešiniais galėčiau nukloti daugiau nei metro pločio ir ne trumpesnį nei kilometro ilgio kelią [...]“ (p. 81).
Sulaukęs 75 metų M. Girdvainis pradėjo rašyti savo darbų ataskaitą. Joje apžvelgė per 40 metų veiklą. Ataskaitoje, kaip pats sako, paminėjo tik reikšmingiausius faktus.
Kas skatino pasiturintį inžinierių, atsargos karininką, dvarininką imtis studijų ir tyrinėti iki jo mažai tirtą medžiagą apie bitės anatomiją, vėliau – kurti verslinės žuvininkystės pagrindus Lietuvoje ir Lenkijoje? Pavartę pirmuosius knygos puslapius sužinosime, kad M. Girdvainis širdyje puoselėjo nepaprastai stiprią Tėvynės meilę. Siekis didinti jos turtą, mokyti eilinius žmones tausoti ir gausinti gamtos išteklius ir buvo pagrindinis jo kūrybos ir veiklos variklis. „Atsidėti vandens gyvių veisimo veiklai mane paskatino įsitikinimas, kad čia galėsiu daugiausia prisidėti prie mūsų lietuviško ir lenkiško tautinio turto gausinimo, nes niekada neabejoju, kad Lietuva ir Lenkija bus atkurtos. Vandens gyvių veisimas yra viena iš pelningiausių verslo rūšių [...]“ (p. 85).
Mokslų ir praktinės patirties sėmęsis visame pasaulyje, M. Girdvainis visada galvojo apie Tėvynę. „Į svetimus kraštus važiuokime tik įsigyti žinių, išmokti gerų, pagirtinų dalykų – kaip bitelės, kurios savo avilius palieka tik skrisdamos medaus ir žiedadulkių rinkti, sekdami jų pavyzdžiu, net ir iš nuodingų augalų semkime tik sveiką medų“ (p. 89).
Ar buvo knyga versta į kitas kalbas? Į šį klausimą atsako pats autorius: „Bitės anatomija, išvertus į prancūzų kalbą, į kitas kalbas nebuvo versta dėl tos priežasties, kad pasaulio mokslininkai tąją visuotinai moka“ (88 p.). Taigi keliuose šaltiniuose paminėta užuomina, kad knyga buvo kelis kartus versta į vokiečių kalbą, gali būti klaidinanti. Ir iki Autobiografijos parašymo „Bitės anatomija“ buvo „vienintelė pasaulio literatūroje“ (87 p.). Po 50 metų JAV buvo išleista analogiška Roberto E. Sondrgraso monografija,[1] kuri buvo papildyta bitės anatomijai skirtų leidinių bibliografija. M. Girdvainio knyga toje bibliografijoje taip pat buvo paminėta. Pačiais M. Girdvainio pieštais piešiniais šiandieną galime laisvai pasinaudoti interneto svetainėse.
Ar buvo M. Girdvainis išrinktas Prancūzijos mokslų akademijos nariu? (p. 39) Nors ir skaitė pranešimą, tačiau jo pavardės Prancūzijos MA narių sąraše neradome.
Pridursiu ir kelias nemokslines pastabas: ir M. Girdvainis buvo šeimos žmogus, užaugino penkis vaikus. Už savo daugeriopą sėkmę nuolat dėkojo Dievo malonei, apie tai nesidrovėjo rašyti Autobiografijoje.
Dabar kviečiu pažvelgti į gerbiamų profesorių Vinco Būdos ir Arvydo Pacevičiaus parengtą knygą mokslo istorijos aspektu. Egodokumentika yra unikalių faktų kasykla mokslo istorijos tyrėjams (daugiau žr. p. 31). M. Girdvainio Autobiografijoje pateikti faktai, kaip įvertino gerbiami sudarytojai, yra pakankamai tikslūs, nurodytos minimų asmenų pavardės, darbovietės, istoriniai faktai iliustruojami pakankamai tiksliomis datomis. Sudarytojams beliko tekstą papildyti tikslesne bibliografine ir faktografine informacija. Ypač vertingos yra mokslinės pastabos su tekste minimų asmenų trumpais biografiniais faktais, o vietovardžių rodyklėje terminai papildyti šiuolaikinėmis formomis ir netgi pastabomis apie žuvų veisyklas.
M. Girdvainio autobiografijoje įžvelgčiau tarpdisciplininį aspektą – zoologijos ir ekonomikos mokslų istorijos sąsają. Dokumentuojami M. Girdvainio, kaip pirmą kartą į Europą atvežusio vaivorykštinį upėtakį ar pirmą bitės anatomijos atlasą sukūrusio asmens, nuopelnai, tačiau taip pat teikiamos žinios apie naujausius tų sričių pasiekimus ūkio parodose, kuriose M. Girdvainis dalyvavo, ir, maloniai pastebime, skynė laurus. Abiejų sričių istoriografijai ši knyga, dar papildžius išsamia M. Girdvainio darbų bibliografijos rodykle, taptų puikiu šaltiniu.
Pagaliau buvo sukurtas reikšmingas dokumentas, turintis tiek memuaristikos, tiek mokslinės ataskaitos bruožų ir teikiantis Lietuvos zoologijos mokslo istorijai unikalių faktų, kartu papildantis Lietuvos zoologijos mokslo istoriją neuniversitetinės asmenybės veiklos nuopelnais.
Tokią kūrybinės veiklos ataskaitą, apimančią biografiją, nuveiktų darbų aplinkybes ir komunikacinius ryšius su mokytojais, mokiniais bei kolegomis, kartu su paskelbtų darbų bibliografijos rodykle neabejotinai turėtų sukurti kiekvienas mokslo paveldo išsaugojimui neabejingas Lietuvos tyrėjas arba jo šviesų atminimą puoselėjanti atminties institucija.“
Parengė Birutė Railienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos
