Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Dainiaus Junevičiaus mintys
Lietuvių diplomatas, fotografijos istorikas Dainius Junevičius: Aš pusę gyvenimo praleidau iškreiptame pasaulyje, kuriame ir požiūris į knygas bei literatūrą buvo iškreiptas.
1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Pirmas klausimas iš karto atkreipia dėmesį į dvilypę knygos prigimtį, kurios aptarimas bus svarbus ir kalbant apie skaitmenines knygas. Knyga yra daiktas su savo fizinėmis savybėmis, kurios nulemia jos „istorinę“, „bibliofilinę“, „meninę“, gal „rinkos“ ir panašią vertę. Tokio daikto vertę gali kelti jo įrišimo grožis, graži spauda, retumas, senumas, ankstesni savininkai, ekslibrisai, įrašai ir daugybė kitų dalykų. Akivaizdu, kad autografų kolekcionierius gali išleisti daug pinigų už knygą su jam reikalingu autografu, visiškai nesidomėdamas kitomis jos savybėmis ar turiniu.
Žiūrint iš kitos pusės, knyga yra turinio laikmena. Turinys – tekstas ir vaizdai – teoriškai visiškai nepriklauso nuo to, kokioje formoje jie yra uždaryti. Todėl geras romanas turėtų veikti skaitytoją, nesvarbu, kokiu pavidalu jis būtų išspausdintas – ant plono ar kreidinio popieriaus, kietais ar minkštais viršeliais, ar visiškai be viršelių, ar skaitomas stikliniame ekrane. Žinau, kad taip nėra, ir tikriausiai tik dėl sunkiai įveikiamų įpročių.
2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Neturiu gero atsakymo. Nežinau tokios knygos, į kurią reikėtų atkreipti bibliotekos darbuotojų dėmesį.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma. Nors knyga nėra labai praktiškas dalykas. Tikriausiai prisiskaitęs nuotykių knygų, vaikystėje vienoje knygoje išpjovęs ertmę buvau pasidaręs slėptuvę. Netikusios knygos keliavo į makulatūrą arba į ugnį – bet gal tokia ir buvo jų paskirtis? Sunkių knygų krūva labai tinka kam nors prispausti.
4. Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?
Žinoma. Daugelyje sričių elektroninis pavidalas jau nurungė spausdintą. Kada paskutinį kartą vartėte fotonuotraukų albumą, skaitėte spausdintą dienraštį, naudojotės popieriniu kelių žemėlapiu ar paštu siuntėte dalykinį laišką? Stebina, kad spausdintos knygos sėkmingai atlaiko elektroninių knygų konkurenciją, ir, kiek girdėjau, anksčiau mažėjusi tradicinių knygų dalis paskutiniu metu ima augti. Nepaisant to, kad skaitmeninė knyga daug patogesnė už popierinę vartomą knygą – užima mažai vietos, yra labai lengva, todėl su savimi gali vežtis visą biblioteką, knygoje lengvai gali surasti norimą žodį, paprasta tekstą išversti į bet kurią kitą kalbą, galima akimirksniu surasti nesuprantamo žodžio paaiškinimą, pacituoti ir pasidalinti su kitais ir t. t. Jau nekalbu apie tai, kad jos būna pigesnės ir tokią knygą gali per kelias minutes nusipirkti ir atsisiųsti iš bet kurio pasaulio krašto. Tikriausiai toks skaitmeninių knygų nematerialumas ir trukdo joms visiškai įveikti popierines knygas. Žmogus nori tenkinti savo jutimus – liesti lapus, jausti knygos svorį, matyti knygą lentynoje. Taigi, žmones traukia tos savybės, kurių neturi skaitmeninė knyga. Ten, kur svarbiau patogumas, elektroniniai leidiniai – žodynai, enciklopedijos ir kiti informaciniai leidiniai – įveikė popierinius.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.
Sunku kalbėti apie visos kartos santykį su knyga. Vienas faktorius, neabejotinai lėmęs visų kartų santykį su knygomis, buvo jų prieinamumas. Natūralu, kad tais laikais, kai knygos buvo retos, brangios ir prieinamos nedideliam ratui, jos buvo labiau branginamos. Bet buvo daug neturtingų arba beraščių žmonių, kuriems knygos visai nerūpėjo. Aš pusę gyvenimo praleidau iškreiptame pasaulyje, kuriame ir požiūris į knygas bei literatūrą buvo iškreiptas. Cenzūra, deficitas, specfondai – jau užmirštos arba net nesuprantamos sąvokos – ribojo prieinamumą prie knygų, o kartu ir prie kultūros, kuri buvo iki tos santvarkos ir už jos sienų. Baisu.
Kitas dalykas, kurio neturėjo ankstesnės kartos ir kuris įsigalėjo tik paskutiniais dešimtmečiais, t. y. kurio atsiradimą mano karta stebėjo, yra pasaulinis žinių tinklas internetas. Nuostabus dalykas, bet jis dažnai užgožia knygas. Ne kartą pastebėjau, kad žmonės žinių ieško tik internete, užmiršdami, kad tiek daug žinių ir išminties lobių dar nėra suskaitmeninta ir perkelta į internetą. Man bręstant, kai kompiuteriai ir internetas nebuvo užkariavę pasaulio, kito kelio nebuvo – žinių reikėjo ieškoti knygose, eiti į biblioteką.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Gal tokios, kurią būtų gėda prisipažinti turint? Nesu labai prisirišęs prie knygų, neturiu tokių knygų, kurių negalėčiau rasti bibliotekoje, todėl baimė prarasti knygą, jei kas nors atsitiktų draugui, manęs nestabdytų.
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Labai sunkus pasirinkimas, netgi nepatogu viešai apie tai kalbėti.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Dėl savo specifiškų interesų daugiausiai skaitau istorinę literatūrą, memuarus ir panašią lektūrą apie Lietuvą, todėl ir mano mėgstamiausi yra lietuvių ir kartais lenkų autoriai.
9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Klausimas tikriausiai man netinka, nes esu iš tų, kurie neatsispyrė norui rašyti ir skelbti savo rašinius. Nežinau, ar kada nors rašysiu memuarus, bet tikrai dar noriu rašyti apie man brangų XIX amžių. Yra keletas temų, kurioms jau esu sukaupęs pakankamai medžiagos, kad atsiradus laiko galėčiau pradėti apšilimą.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Retai kada skaitau vieną knygą. Labiau traukia menotyros, kultūros istorijos leidiniai. Metams baigiantis išėjo keletas įdomių knygų, kurias arba jau perskaičiau, arba dar skaitau. Tai Aldonos Snitkuvienės knyga apie Tilmansų palikimą, Linos Preišegalavičienės – apie Dubeneckio kūrybą („Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba, 1888–1932“), dar iš seniau – Giedrės Jankevičiūtės sudarytas dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“.