Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Algio Bitauto mintys
Lietuvos inovatyviausių mokytojų 2018 apdovanojimuose socialinių dalykų kategorijoje laimėtoju išrinktas Vilniaus „Taikos“ progimnazijos etikos ir istorijos mokytojas dr. Algis Bitautas: Man knyga yra šventas daiktas. Aš net kiekvieną kartą prieš imdamas knygą stengiuosi nusiplauti rankas.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manyčiau, kad knygų vertė neišmatuojama, jose slypi daug vertybių. Pačia svarbiausia knygos verte reikėtų laikyti jos poveikį skaitytojui. Jeigu perskaityta knyga tave palietė (sukrėtė, kilo klausimų, abejonių ir neaiškumų), tai knyga vienokį ar kitokį tikslą pasiekė. Dar vertingesnės tos knygos, prie kurių vis grįžtame po kelis kartus. Vadinasi, jose slypi kažkas tokio, ko mums trūksta ir ko mes ieškome. Man iš tokių knygų, kurias galėčiau skaityti kelis kartus (arba jau esu perskaitęs ne po vieną kartą) – Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“, Balio Sruogos „Dievų miškas“ arba šiandien kontroversiškai vertinamo Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“. Tai knygos, kurias skaitydamas kiekvienu gyvenimo etapu, kiekvieną kartą atrandu vis kažką naujo. Kita vertus, yra begalė kitų knygų vertės parametrų. Man visuomet brangios kolegų, bičiulių knygos su dedikacijomis ir autografais. Taip pat vertinu „bukinistų“ knygynuose rastus „perliukus“, pavyzdžiui išeivijoje leistas knygas.
2. Kokią knygą patartumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Prieš siūlant kam nors knygą, reikia gerai pažinoti adresatą, jo pomėgius, domėjimosi sritis. Turiu vilties, kad bent jau bibliotekų darbuotojai yra perskaitę begalę knygų, pradedant klasika (privaloma literatūra) ir baigiant profesine literatūra. Reikėtų rekomenduoti kažką naujo ir prasmingo. Šiuo metu visuomenė vis labiau nori skaityti rimtų mokslininkų, bet populiariai parašytas knygas. Nebūsiu kažkuo originalus ir siūlyčiau perskaityti vieno įtakingiausių mūsų dienų intelektualų Juvalio Harari knygą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ ir antrą šio autoriaus knygą „Homo Deus. Glausta rytojaus istorija“. Atkreipčiau dėmesį į mokslininko gebėjimą konceptualiai perteikti „nuobodžią“ chronologinę pasaulio istoriją, atskiriems kontekstams ieškant įvairiausių sąsajų. Todėl, nepaisant daugybės faktų, tokias mokslines knygas skaityti įdomu.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Man knyga yra šventas daiktas. Aš net kiekvieną kartą prieš imdamas knygą stengiuosi nusiplauti rankas. Todėl, kai regiu knygas, naudojamas ne pagal paskirtį, man skauda širdį. Dirbu mokykloje, tad kartais neišvengiamai tenka knygas panaudoti ne pagal paskirtį. Kasmet Sausio 13-ąją minint Laisvės gynėjų dieną, dalis mokytojų knygas naudoja kaip pakylą žvakutėms, nes antraip jų paprasčiausiai iš lauko nesimatytų. Beje, savo kabinete kaupiu asmeninę dalykinę bibliotekėlę, kad mokiniai bet kada galėtų pasiskolinti reikiamą knygą. Mano svajonė – klasėje turėti bent po kelis egzempliorius knygų iš rekomenduojamųjų sąrašo. Dažnai mokiniai susiduria su problema, kad net miesto bibliotekose sunku rasti „programines“ knygas.
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nemanau, kad spausdintą knygą kada nors išstums skaitmeninės. Pažiūrėkime plačiau – atsiradus internetui televizorius juk neišnyko. Aš visuomet buvau ir būsiu už spausdintiną knygą. Vienintelė mano perskaityta skaitmeninė knyga – Džordžo Orvelo „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Tada įsitikinau, kad rašytojo talentas priverčia varvinti akis prie ekrano. O tradicines popierines knygas gali liesti, jausti popierių, užuosti jų kvapą. Dėl šių savybių jokia skaitmeninė knyga niekada neatstos tradicinės knygos. Beje, esu iš tų, kurie skaitydami mėgsta braukyti ir rašyti komentarus į paraštes. Turiu net įsivedęs tokią sistemą: pieštuku viršuje paraštėje pasirašau pagrindinę puslapio mintį, pasižymiu esminius sakinius ar reikalingas citatas. Tokia sistema vėliau gelbsti rašant pačiam ar ruošiantis pamokoms, nes greitai gali atrasti ko ieškai.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Gyvename milžiniškame informacijos prisodrintame lauke – socialiniai tinklai, naujienų portalai ir išmanūs telefonai. Tenka pripažinti, kad šiandienos jaunimui knyga turbūt reiškia žymiai mažiau, negu reiškė mūsų senoliams. Anksčiau ji buvo pagrindinis žinių šaltinis, šiandien – tik vienas iš galimų. Dabartinė karta turi žymiai daugiau alternatyvių laisvalaikio galimybių, nei jų turėjo mūsų tėvai ar seneliai. Sunku kalbėti visos kartos vardu. Kai pasižiūriu savo draugų Feisbuke pasidalintais įspūdžiais Vilniaus knygų mugės ar „Knygų paviljono“ metu, suprantu, kad skaitančiųjų ir vertinančiųjų knygas yra tikrai nemažai. Kai kuriems ta knyga yra darbas, laisvalaikis ir gyvenimas kartu.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Pastaruoju metu net draugams stengiuosi nieko neskolinti. Anksčiau labai daug (ypač mokiniams) skolindavau knygų. Tačiau kartą paskolinau mokiniams Česlovo Milošo „Pavergtą protą“ (2011 m. rašytojo Č. Milošo 100-osioms gimimo metinėms skirtas leidimas), Tomo Moro „Utopiją“ ir Aleno Renė Lesažo „Šlubą velnią“ ir jos atgal nebegrįžo... Ilgai visur knygynuose, pas „bukinistus“ ieškojau ir ieškau Česlovo Milošo „Pavergto proto“ (būtent to leidimo), bet pirkti niekur jau neberandu. Nuo to laiko knygų nebeskolinu. Be to, kaip jau anksčiau minėjau, visos mano knygos pribraukytos, tad kitam žmogui, matyt, nebūtų įdomu ar malonu jas skaityti.
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Manau, aš dar nespėjau nugyventi gyvenimo taip, kad jis būtų vertas knygos. Todėl gyvenime stengiuosi vadovautis partizano Vaclovo Voverio-Žaibo gyvenimo moto „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“. Jeigu taip nugyvensiu, gal kada nors kas nors ir parašys apie mane knygą.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Siūlyčiau atkreipti dėmesį net ne į šalį, o kokia kalba autorius rašė. Neturiu „mėgstamiausios“ ar „nemėgstamiausios“ šalies ir jos autorių. Būtų prasminga, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus būtų susipažinęs su pagrindinių šalių grožinės ir šiuolaikinės literatūros klasikais. Nepretenduoju į chrestomatinį skaitytinų autorių sąrašą, tačiau siūlyčiau atkreipti dėmesį į šiuos rašytojus: Michailą Bulgakovą, Fiodorą Dostojevskį bei Aleksandrą Solženicyną (rusiškai rašę rašytojai); Stefaną Cveigą, Giunterį Grasą, Hermaną Hesę, Tomą Maną, Robertą Muzilį (rašytojai, rašę vokiečių kalba); Rėjų Bredberį, Viljamą Goldingą, Ernestą Hemingvėjų, Oldosą Hakslį, Džeką Londoną, Džeromą Deividą Selindžerį, Džordžą Orvelą, Marką Tveną (rašytojai iš anglosaksiškų kraštų); Alberą Kamiu, Antuaną de Sent-Egziuperi, Viktorą Hugo, Žiulį Verną (prancūzų rašytojai); Česlovą Milošą, Vitoldą Gombrovičių, Veslavą Myslivskį (rašė lenkiškai). Iš savo profesinės srities žaviuosi tarptautinį pripažinimą pelniusiais istorikais Džaredu Daimondu (Jared Diamond), Saimonu Sebagu Montefiore (Simon Sebag-Montefiore), Rodžeriu Murhausu (Roger Moorhouse), Robertu Servisu (Robert Service), Karlu Šlėgeliu (Karl Schlögel) ir kt.
9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Kartu su kolegomis istorikais esu knygų „Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas“ (2016), „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (1990–1992 metų) narių biografinis žodynas“ (2018) ir „Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940 m. Dokumentų rinkinys“ (numatoma išleisti 2019 m.) bendraautoris ir sudarytojas. Norėčiau savo daktaro disertacijos pagrindu išleisti tarpdalykinę monografiją „Daugiaperspektyvis požiūris mokykloje: istorijos ugdymo turinio kūrimas“. Monografijoje daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama prieštaringoms temoms bei istorijos „randams“, mokslininkų tiriamoms „netradicinėms“, naujoms „(ne)nuobodžioms“ temoms ir šaltiniams.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Mėgstu vienu metu skaityti kelias knygas. Šiuo metu prie mano lovos ant staliuko sudėta: Tomo Venclovos „Lietuvos istorija visiems“, Aurimo Švedo „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“ ir Abrahamo B. Jehošuos (Abraham B. Yehoshua) „Moteris Jeruzalėje“. Pastebėjau, kad pastaruoju metu knygų spėju nusipirkti žymiai daugiau, negu perskaitau, reikia pasitaisyti.