Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Arvydo Pacevičiaus mintys
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Dokumentinių medijų antropologijos katedros profesorius Arvydas Pacevičius: Knygos vertė slypi neribotose galimybėse plėsti mūsų žinių ir pažinimo akiračius, ugdyti kritinį mąstymą, užčiuopti įvykių ir reiškinių prasmę, galiausiai, teikti skaitymo malonumą, kuris yra labai individualus.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė slypi neribotose galimybėse plėsti mūsų žinių ir pažinimo akiračius, ugdyti kritinį mąstymą, užčiuopti įvykių ir reiškinių prasmę, galiausiai, teikti skaitymo malonumą, kuris yra labai individualus. Knygos vertingumą, aktualų ir mums, yra taikliai nusakęs prancūzų intelektualas ir bibliotekininkas Gabrielis Naudé, dar XVII a. teigęs, kad skaitantis žmogus „yra absoliutus viešpats tokio pasitenkinimo, kurį gali valdyti pagal užgaidą, mėgautis juo kada užsimanęs..., puoselėti jį savo nuožiūra ir niekieno nevaržomas, be pastangų ir be jokio vargo patirti ir sužinoti didžiausias smulkmenas viso, kas yra, buvo ar gali būti žemėje, jūrose ir pačiose slapčiausiose dangaus aukštybėse“. Taigi, knygos leidžia mums keliauti erdvėje ir laike, panirti į fantastiškausias vizijas, skatina kūrybiškumą. Aišku, knyga turi ir estetinę bei materialią vertę, juk kai kurios iš jų mus iš karto patraukia tobula išvaizda, apipavidalinimu, architektonika, tačiau šitie elementai turi harmoningai derėti su turiniu, tekstu, pasakojimu. Bibliofilai, meno, architektūros tyrėjai tokiam harmoningai tobulam kūriniui apibūdinti turi terminą „aukso pjūvis“.
2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomenduočiau minėto Gabrielio Naudé knygą „Patarimai kuriančiam biblioteką“ (Vilnius, 2007), kurią puikiai iš prancūzų kalbos išvertė Vidas Račius. Mokantiems lenkų kalbą LMAVB darbuotojams, kaip LDK paveldo saugotojams, taip pat patarčiau paskaityti Jakubo Niedźwiedźio knygą „Kultura literacka Wilna (1323–1655)“ (Krokuva, 2012), parašytą iš literatūros sociologijos ir knygos istorijos perspektyvos. Tiesa, joje nepakankamai išnaudotas lietuvių istoriografijos, ypač knygos ir bibliotekų istorijos, įdirbis. Bet darbas įdomus kaip rašytinių medijų (autorius jas supranta kaip „retorinę miesto organizaciją“) sisteminės analizės bandymas. Bibliotekos darbuotojui taip pat dera karts nuo karto skaityti Umberto Eko „Rožės vardą“ (pirmas lietuviškas leidimas išėjo 1991 metais), atskleidžiantį esminius ne tik Viduramžių, bet ir universalius bibliotekų organizavimo principus ir misiją. Tokios knygos bibliotekininko darbą persmelkia romantikos ir paslapties „druska“, įprasmina neretai nuo pagrindinių funkcijų nutolusią veiklą šiuolaikinėje atminties institucijoje.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu kaime senesnėmis nebeaktualiomis knygomis, tarp jų „Trumpu VKP(B) istorijos kursu“, Lenino „Ką daryti“ „nuo aukšto“ ramstęs griūvančią lovą. Esu knygas, ypač vadovėlius, naudojęs kaip kūrybinės išraiškos priemonę piešimo bandymams. Vaikystėje plonesnės knygelės, stingant sporto inventoriaus, kartais pakeisdavo stalo teniso tinklelį ar raketę. Dabar knygos, ypač stingant gyvenamosios erdvės, dažnai tampa našta ir naudojamos ne pagal paskirtį – neskaitomos tampa dulkių surinktuvėmis, jas mėginama naudoti kaip interjero dekorą, derinant spalvas prie tapetų. O štai kaip elgesį su knyga ne pagal paskirtį vertino vilniečiai prieš 100 metų, nurodydami trumpoje lipdės formos instrukcijoje, ko negalima daryti su knyga:
„Negalima knygos skaityti lovoje arba valgant, negalima lankstyti lapų, negalima seilinti pirštų prieš perverčiant lapus, negalima atskirti nesupjaustytų lapų pirštais ar smeigtukais, negalima ant knygos barstyti cigaro ar papiroso pelenų, negalima knyga užsidengti veido, negalima lenkti knygos per nugarėlę, negalima čiaudėti ant knygos, negalima dėti knygos į bufetą su maistu, negalima paremti knyga svyruojančią kėdę ar stalą, negalima knygų mėtyti, negalima skaityti arti židinio ar krosnies, negalima laikyti knygų drėgnoje vietoje“ (spausdinta lipdė A. V. Amfiteatrovo, 1921 m. pabėgusio su šeima nuo raudonojo teroro į Suomiją, knygoje „Piliakalniai“, Sankt Peterburgas, 1905) (rus. k.). Keista, kad šiuose patarimuose nėra užsimenama apie knygų marginalijas ar tepliones. Bet čia jau atskira tema....
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skaitmeninės knygos papildo ir praplečia mūsų pasirinkimo skaityti, pasaulio ir savęs suvokimo galimybes. Dabar galime ne tik skaityti, bet ir klausyti garsinių knygų, peržiūrėti papildytos realybės vaizdus, naudotis skaitmenine biblioteka. Bet šios galimybės nėra pagrindas didelei konkurencijai. Veikiau galima kalbėti apie alternatyvias informacijos, žinių perdavimo priemones ir naująsias medijas, kurios tampa „žmogaus tęsiniais“ ir / arba įtraukia skirtingas bendruomenes. Taigi tam tikra „kova“, kurioje dalyvauja ir knygų leidėjai, ir knygynai, ir bibliotekos, dėl skaitytojo-vartotojo vyksta. Beje, dar 1910 m. Vilniaus viešosios bibliotekos metraštininkas ukrainietis stačiatikis Vasilijus Demidovskis ,,dūsavo“ dėl mąžtančio skaitytojų, kuriuos „nusiurbia“ kinas, cirkas, čiuožykla ir kitos Vilniuje populiarios jaunimo pramogos, skaičiaus.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad esama ne tiek kartų, bet skirtingų epochų požiūrio į knygą skirtumų. Pavyzdžiui, mano karta augo truputį šizofreniškoj aplinkoj, kai viešai buvo skelbiama, kad „kalba gimtoji lūposna įdėta“, bet reikalaujama skaityti rusų „pasaulinės literatūros“ klasikus, o užsienio literatūra užėmė užklasinių skaitymų vietą. Aišku, ir tuomet išliko individualus santykis su knyga, o skaitymo poreikius buvo galima tenkinti bibliotekoje, apie kurios ribotus „turtus“ būtų atskira kalba. Tokia aplinka apskritai kalbant suponavo savitą, viešojoje erdvėje ideologizuotą santykį su knyga, o individalūs skaitymo poreikiai neretai buvo tenkinami sunkiau gaunamomis knygomis, tarp jų – savilaidos spaudiniais, jomis keičiantis ar įsigyjant „iš po skverno“ ir pan. Senojoje Lietuvoje, kaip ir likusioje Europoje, Viduramžiais ir ankstyvosios modernybės laikais vyravo sakralus požiūris į knygą, buvo tikima stebuklais ir tuo, kad skaitomų knygų herojai ar autoriai gali atgyti ir paveikti realų gyvenimą. Taigi, „vaizdijančio žmogaus“ fantazijos gali būti veikiamos ne tik trimatės erdvės ir virtualios realybės triukų ir žaidimų, bet ir tradicinio skaitymo. O skaitančiųjų ir neskaitančiųjų, raštingų ir beraščių buvo ir yra kiekvienoje kartoje...
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinčiau (jei turėčiau) itin retų ir vertingų knygų – pavyzdžiui, inkunabulų. Apskritai, šiuo požiūriu neturiu prietarų, galėčiau skolinti visas knygas, bet šiaip stengiuosi knygomis keistis, o ne jas skolinti. Tiesa, turiu „skolų“, kurių neprisiruošiu grąžinti (neseniai grąžinau seną skolą Vilniaus universiteto bibliotekai). Kai kas vėluoja grąžinti ir man 
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Detektyvinės biobibliografijos
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Be lietuvių, knygų lentynoje daug lenkų, taip pat prancūzų autorių. Tačiau vienos kurios šalies išskirti negalėčiau. Dabar literatūra, kaip ir mokslas – globalūs reiškiniai.
9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Geras klausimas. Vos ne kiekvieną vakarą, prieš miegą pagalvoju, apie ką ir kokia bus nauja mano knyga. Svajoju apie knygą, skirtą paslaptingiems reiškiniams ir žmonių santykiams, susijusiems su senosios Lietuvos knygos kultūra.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Skaitau, kaip įprastai, kelias knygas, – pagal nuotaiką, poreikį. Visų pirma, tai legendinio maršalo Carlo Mannerheimo „Atsiminimai“ (Vilnius, 2012), atskleidžiantys vadovėliuose menkai minimus Žiemos karo (1939–1940) epizodus ir aplinkybes. Grįžau prie anuomet perverstų Jono Meko „Nervuotų dienoraščių“ („Žmogus be vietos“, Vilnius, 2000), taip pat skaitau Vinco Trumpos „Apie žmones ir laiką“ (Vilnius, 2001), Vytauto Merkio „Atminties prošvaistės“ (Vilnius, 2009). Taigi, vyrauja memuarinė lektūra. Gal tai kažkiek susiję su mano tyrimų lauko objektu – egodokumentais...