Paroda, skirta Vaclovo Lastauskio 135-osioms gimimo metinėms
2018 m. lapkričio 7 – 2019 sausio 7 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Baltarusijos Nepriklausomybės šaukliui Vaclovui Lastauskiui – 135“.
2018-ieji – ne tik Lietuvos nepriklausomos valstybės šimtmečio metai. Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį mini ir Baltarusija. Prisimindami bendrą šalių istoriją, ta proga prisimename Baltarusijos ir Lietuvos politikos bei visuomenės veikėją, istoriką, etnografą, literatūrologą, vertėją, redaktorių, leidėją, publicistą akademiką Vaclovą Lastauskį, kurio gyvenimas ir veikla glaudžiai siejosi su Lietuva. 2018 m. minime jo 135-ąsias gimimo metines.
Parodoje, kurią parengė LMA Vrublevskių biblioteka ir Gudų kultūros draugija Lietuvoje, eksponuojami svarbiausi Vaclovo Lastauskio darbai. Vienas reikšmingiausių – 1910 m. Vilniuje išleista „Trumpa Baltarusijos istorija“ („Кароткая гісторыя Беларусі“; 1993 m. Minske išleista knygos faksimilė). Pasak profesoriaus Anatolijaus Grickevičiaus, tai pirmoji Baltarusijos istorija, parašyta baltarusių kalba. V. Lastauskis garsiai pareiškė, kad yra tokia šalis, tokia tauta, ir tos šalies istorija sena ir turtinga. Ekspozicijoje matysime 1924 m. Kaune išleistą „Rusiškai gudišką žodyną“ („Падручны расейска-крыўскі (беларускі) слоўнік“; 1991 m. Minske išleista žodyno faksimilė), „Baltarusių vardyną“ bei 1926 m. Kaune išleistą „Baltarusių knygos istoriją“ („Гісторыя беларускай (крыўскай) кнігі“; 2012 m. Minske pasirodė faksimilinis leidimas). Leidinyje randame faktografinės informacijos apie LDK funkcionavusius rankraštinių knygų egzempliorius ir pavienius jų rašovus. V. Lastauskis suregistravo daugiau nei 900 jam žinomų raštijos slavų kalbomis paminklų, rašytų ir spausdintų LDK teritorijoje.
Šie ir kiti reikšmingi istorijos, literatūros, etnografijos mokslo darbai žymi Vaclovo Lastauskio indėlį į nacionalinę Baltarusijos kultūrą.
Minėtini dar keli šios parodos eksponatai, saugomi Vrublevskių bibliotekoje. Tai Vladimiro Siaduros (Уладзімір Сядура) dokumentas apie Vaclovą Lastauskį, kaip kovotoją už baltarusių nepriklausomybę, iš straipsnių rinkinio apie baltarusių istoriją, etnografiją, muziką, literatūrą, teatrą ir dailę. Straipsniai rašyti ir spaudai parengti 1942–1943 m. Minske ir Rygoje. Autorius, nesitikėdamas, kad šie straipsniai greitu laiku bus išleisti atskira knyga, rankraštį atidavė Vilniaus baltarusių muziejui. Kitas dokumentas – tai Vaclovo Lastauskio parengtas pranešimas Tautų Sąjungai Ženevoje apie Baltarusijos gyventojų būklę lenkų okupuotoje Baltarusijos dalyje, galimai datuotas 1923 m.
Ekspozicija papildyta dokumentų ir nuotraukų kopijomis iš Baltarusijos nacionalinio literatūros ir meno archyvo-muziejaus.
Vaclovas Lastauskis gimė 1883 m. lapkričio 8 d. Kalesnikuose (Dysnos valsčius, Vitebsko apskritis) bežemių bajorų šeimoje. Tėvai, Justinas ir Ana Lastauskiai, dirbo nuomojamą žemę. „Mano tėvas – žemdirbys, senelis – kalvis, prosenelis – bitininkas“, – taip apie savo giminės ištakas pasakojo Lastauskis. Gimtinėje Vaclovas Lastauskis baigė pradžios mokyklą, iš dėdės Pranciškaus išmoko lotynų kalbos.
1896 m. pėsčiomis sukoręs 70 km, atvyko į Vilnių, dirbo pasiuntinuku vyninėje, vėliau raštininku Šiauliuose, 1902 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją, kuri veikė ir Vakarų Baltarusijoje.
Siekdamas mokslo žinių, 1903 m. atvyko į Peterburgą, įsidarbino studentų bibliotekoje. Tuo pačiu metu universitete klausė paskaitų.
1903 m. vedė jau pirmuosius žingsnius literatūroje žengiančią lietuvių rašytoją Mariją Ivanauskaitę (Lazdynų Pelėdą). Juos vienijo dar ir supratimas, kad abu yra iš vieno krašto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Su ja susilaukė dviejų dukterų – Onos (Lastauskaitė-Glovackienė) ir Stasės (Lastauskaitė-Matulienė). Deja, vėliau santuoka iširo.
1906 m. Vaclovui teko padirbėti ir Rygos geležinkelio prekių stoties kontoroje.
Tais pačiais metais V. Lastauskis apsigyveno Vilniuje, įsidarbino vyno parduotuvėje, daug skaitė, mokėsi savarankiškai.
1906–1908 m. Baltarusijos socialdemokratų partijos „Narodnaja Hramada“ narys. Už politinę veiklą buvo suimtas, kelis mėnesius kalintas. Caro valdžiai ėmus represuoti 1905 m. sukilimo dalyvius bei agitatorius, šeima pasitraukė į žmonos tėvo dvarą Paragiuose, tačiau ten pragyventi buvo sunku.
1908 m. Vaclovas Lastauskas brolių Luckevičių pakviečiamas pastoviam darbui į savaitraštį „Naša Niva“, ėjusį Vilniuje baltarusių kalba. Penkeri metai darbo šioje redakcijoje šalia aktyviausių to meto baltarusių inteligentų, tokių kaip Janka Kupala, Jakubas Kolasas, Maksimas Bahdanovičius ir kt., suformavo Lastauskio asmenybę, palikusią išskirtinį pėdsaką Baltarusijos kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1909–1915 m. Vaclovas Lastauskis – „Naša Niva“ redakcijos sekretorius bei pirmosios baltarusių knygų parduotuvės vedėjas. Laikraštyje „Naša Niva“ ir kitoje baltarusių periodinėje spaudoje Vaclovas Lastauskis publikavo straipsnius istorijos, literatūros temomis, pasakojimus, vėliau – ir eiles.
1910 m. Vaclovas Lastauskis Vilniuje išleido „Trumpą Baltarusijos istoriją“ („Кароткая гісторыя Беларусі“) – pirmą apibendrinantį Baltarusijos istorijos darbą baltarusių kalba. Šios knygos įžangoje jis parašė: „Istorija – tai pamatas, ant kurio statomas liaudies gyvenimas“.
Vaclovas Lastauskis pažinojo daug lietuvių visuomenės veikėjų. Tai lėmė lietuvių ir baltarusių inteligentų suartėjimą. Namo šalia baltarusių knygyno, kur gyveno Lastauskių šeima, butas tapo savotišku klubu, kuriame rinkosi lietuvių ir baltarusių rašytojai ir kita šviesuomenė.
1916–1917 m. V. Lastauskis redagavo žurnalą „Gomon“. Tuo metu jis išleido daugelį vadovėlių bei chrestomatijų baltarusių kalba.
1918 m. rudenį vokiečių valdžia nutarė leisti lietuviams kurti vyriausybę ir laipsniškai perduoti jiems valdžią su sąlyga, kad Lietuvos valstybės tarybos sudėtį papildys visų tautinių bendrijų atstovai. Tokiu būdu baltarusių atstovai įėjo į Lietuvos valstybės tarybą, buvo sukurta Gudų ministerija, Lietuvos kariuomenėje suformuoti baltarusių daliniai.
1918 m. lapkričio 27 d. Vaclovas Lastauskis išrenkamas į Lietuvos Tarybą. Vadovavo Baltarusijos atstovybei prie Lietuvos tarybos, 1919 m. – Baltarusijos atašė prie Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje.
1918–1919 m. Vilniaus baltarusių Tarybos narys, nuo 1918 m. – jos atstovas Baltarusijos Taryboje. 1918 m. kovo 25 d. dalyvavo paskelbiant Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) nepriklausomybę.
1919 m. gruodžio – 1923 m. balandžio mėn. jis buvo Baltarusijos Liaudies Respublikos Liaudies Tarybos sudarytos vyriausybės vadovas. Tačiau Baltarusijai nepavyko apginti savo nepriklausomybės. Rytinę jos dalį okupavo sovietų Rusija, o vakarinę, kaip ir Vilniaus kraštą, – Lenkija. Lenkai V. Lastauskį areštavo ir įkalino (1919 m. gruodžio – 1920 m. vasario mėn.) Lukiškių kalėjime. Išėjęs į laisvę, jis išvyko į Rygą, vėliau į Kauną, kur toliau vadovavo egzilinei vyriausybei. Siekdamas Baltarusijos nepriklausomybės, V. Lastauskis dalyvavo Paryžiaus taikos (1920 m.) ir Genujos (1922 m.) konferencijose.
Kai kuriems jo vyriausybės ministrams 1923 m. pripažinus Baltarusijos TSR, V. Lastauskis pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Kaune vadovavo Gudų reikalų ministerijos leidyklai.
1923–1927 m. Kaune leido mokslinės literatūros laikraštį „Kryvič“, parengė keletą vadovėlių. 1924 m. išleido kapitalinį tam laikui „Rusiškai gudišką žodyną“ („Падручны расейска-крыўскі (беларускі) слоўнік“), kuriam medžiagą rinko nuo 1902 m. 1926 m. išleistas reikšmingiausias V. Lastauskio mokslo darbas – „Baltarusių knygos istorija“ („Гісторыя беларускай (крыўскай) кнігі“).
1927 m. sovietinės Baltarusijos vadovybės V. Lastauskiui leista grįžti į Minską. Dirbo Baltarusijos kultūros institute. 1927–1930 m. būdamas Baltarusijos valstybės muziejaus (dabar – Baltarusijos nacionalinis istorijos muziejus) direktoriumi važinėjo į etnografines ekspedicijas. V. Lastauskio pastangų dėka Vitebsko apskrityje buvo surastas ir į Minską atvežtas Eufrosinijos Polockietės kryžius. Nuo 1928 m. kaip Baltarusijos mokslų akademijos akademikas ir sekretorius įtakojo mokslo plėtrą Baltarusijoje. Parašė atsiminimus, taip pat atsiminimus apie J. Kupalą (1928 m., rankraštis), dalyvavo baltarusiškos rašybos reformoje (1927–1929 m.).
1930 m. suimtas už dalyvavimą „Baltarusijos išlaisvinimo sąjungos“ veikloje. Pusantrų metų kalėjęs, 1931–1936 m. gyveno tremtyje Saratove, kur dirbo universiteto bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriaus vedėju bei toliau tęsė mokslo darbą.
1937 m. rugpjūčio 20 d. vėl suimtas. 1938 m. sausio 23 d. Saratove karinio tribunolo nuosprendžiu, kaip lenkų žvalgybos agentas ir nacionalfašistinės organizacijos dalyvis, buvo sušaudytas.
Pagal antrąją bylą reabilituotas 1958 m., o pagal pirmąją – tik 1988 m.
Akademiko vardas grąžintas 1990 m.
Parengė Rūta Kazlauskienė, dr. Aleksandras Adamkovičius