Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją
2018 m. rugsėjo 28 – spalio 26 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje veikia paroda Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją. Parodą parengė Rankraščių skyriaus vedėjo pavaduotoja dr. Gita Drungilienė ir Retų spaudinių skyriaus bibliografė Agnė Zemkajutė.
Šiais metais Katalikų bažnyčia Lietuvoje mini net kelias Vilniaus arkivyskupijos sukaktis. Neseniai buvo paminėtas Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis 300 metų jubiliejus. Gruodį sukaks 100 metų nuo palaimintojo Jurgio Matulaičio ingreso į Vilniaus vyskupo sostą. O ir pačiai vyskupijai šiemet sukanka 630 metų. Šios sukaktys paskatino atkreipti dėmesį į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomus gausius Vilniaus vyskupijos istoriją liudijančius dokumentus. Parodos pavadinimą ir pačią jos struktūrą netiesiogiai įkvėpė pirmoji Katalikų bažnyčios Lietuvoje istorija – Vilniuje išspausdinta jėzuito, istoriko Alberto Kojalavičiaus-Vijūko knyga Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum in Magno Lituaniæ Ducatu pertinentium, 1650).
Vilniaus vyskupijos steigimas oficialiai buvo patvirtintas 1388 kovo 12 d. popiežiaus Urbono VI bule. Netrukus buvo paskirtas pirmasis Vilniaus vyskupas Andriejus, kiek anksčiau fundacijomis aprūpinta Vilniaus katedra, sudaryta katedros kapitula, imtos steigti bažnyčios. Pati vyskupija priskirta Gniezno bažnytinei provincijai. Vyskupija apėmė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalį Brastos vaivadijų. Ji, kaip manoma, buvo pati didžiausia Europoje. Vyskupijoje vienas po kito steigėsi vienuolynai, o atvykę jėzuitai Vilniuje 1570 m. įkūrė pirmąją kolegiją, išaugusią į universitetą. Dvasininkų ugdymui 1582 m. atidaryta Vilniaus kunigų seminarija, įsteigta ir popiežiškoji kunigų seminarija, skirta nekatalikiškų kraštų jaunuoliams. 1596 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje susikūrė nauja, su Roma susivienijusi, Graikų apeigų Katalikų bažnyčia (unitai), kurios dvasinio gyvenimo centru tapo Vilnius. Po Bažnyčios reformų laikmečio, atnešusio įvairių sunkumų ir permainų, Vilniaus vyskupijoje suklestėjo barokinis pamaldumas, išsiskleidęs šventųjų kultu, stebuklais garsėjančių paveikslų gerbimu, gausiomis religinėmis brolijomis ir kitomis religinėmis praktikomis.
Abiejų Tautų Respublikos padalijimas lėmė Vilniaus vyskupijos panaikinimą, o 1798 m. atkurta, ji tapo pavaldi Mogiliavo arkivyskupijai. Carinė valdžia įvairiais būdais varžė Katalikų bažnyčios veiklą: po įvykusių sukilimų uždarinėjo vienuolynus ir bažnyčias, seminarija buvo perkelta į Sankt Peterburgą (1842), o vyskupiją daugiausia valdė caro valdžiai nuolaidūs administratoriai.
1918 m. gruodžio 1 d. Vilniaus vyskupu tapo Jurgis Matulaitis, sugebėjęs vadovauti vyskupijai ypač sudėtingu metu. Nuo Lietuvos atskirta Vilniaus vyskupijos dalis 1925 m. buvo paskelbta arkivyskupija ir priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai, o 1926 m. popiežius Pijus XI bule „Lithuanorum Gente“ įkūrė atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją; po metų pasirašytas konkordatas su Vatikanu. Po sovietinės okupacijos 1991 m. buvo suformuotos jau dvi – Vilniaus ir Kauno – bažnytinės provincijos, veikiančios iki šiol. Pirmuoju Vilniaus metropolitu tapo arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, kuris 2001 m. vasario 21 d. buvo pakeltas kardinolu.
Parodoje iš Rankraščių ir Retų spaudinių skyrių rinkinių eksponuojami Vyskupijos istorijai svarbūs rankraštiniai ir spausdinti dokumentai, atspindintys įvairius jos raidos etapus: augimą, klestėjimą ir priespaudą, Bažnyčios institucijų veiklą ir liaudies pamaldumo praktikas, šventes ir kasdienybę. Parodą simboliškai pradeda XVI a. antrosios pusės Vilniaus katedros kapitulos posėdžių protokolų knyga: Bibliotekoje saugomi posėdžių protokolai apima daugiau nei 400 metų (pirmoji išlikusi knyga – 1502 m.); jie atskleidžia įvairias katedros ir visos vyskupijos realijas. Puošnumu ir dydžiu išsiskiria Vilniaus katedros Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos narių knyga, rašyta daugiau nei 260 metų (1670–1938). Pirmieji joje pasirašė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Mykolas Kaributas Višnioveckis ir jo žmona Eleonora, aukšti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai ir dvasininkai. Tik beprasidedančio Antrojo pasaulinio karo neramumai nutraukė šios brolijos veiklą. Giesmės palaimintojo Andriejaus Bobolos garbei (giedotos 1915 m. gegužės 30 d.), stebuklais garsėjančio Švč. Mergelės Marijos paveikslo, buvusio Vilniaus šv. Mykolo bernardinių bažnyčioje, karūnavimo iškilmės aprašymas ir stebuklų sąrašas liudija besikeičiantį liaudies pamaldumą. Šiais laikais nepalyginamai daugiau dėmesio sulaukia Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio istoriją primena Vilniaus metropolijos kurijai 1944 m. parašytas palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos raštas. Čia paminėtus ir daugybę kitų dokumentų galima pamatyti parodoje.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugoma itin vertinga Vilniaus vyskupijos dokumentų kolekcija. Ypač išskirtini unikalūs rankraščiai. Jų atsiradimas Bibliotekoje atskleidžia skaudžią XX a. Vyskupijos istoriją. 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vilniaus katedros kapitulos archyvas dėl saugumo buvo užmūrytas bažnyčios sienose. 1956 m. katedrą pritaikant paveikslų galerijai, atrastąjį archyvą Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė perdavė Bibliotekai. Jį tvarkant buvo suformuoti Vilniaus kapitulos (F43) ir Vilniaus kapitulos pergamentų (F6) fondai, atspindintys Vilniaus vyskupijos istoriją nuo pat jos įkūrimo pradžios 1387 m. Bibliotekoje saugomas ir Vilniaus metropolijos kurijos archyvas (F44), taip pat 1988 m. iš tuometinių LTSR Knygų rūmų gauta Vilniaus arkivyskupijos dokumentų kolekcija (F318), kurioje vyrauja XIX–XX a. realijos.
Informacija apie parodos rengėjų vedamas ekskursijas bus skelbiama Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos facebook paskyroje.
Dr. Gita Drungilienė
Agnė Zemkajutė