Fotografijų paroda „Senas ir naujas Vilnius“
2018 m. kovo 14 – balandžio 12 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia fotografijų paroda „Senas ir naujas Vilnius“. Parodoje pristatomi fotografų Jano Bulhako ir Mečislovo Sakalausko užfiksuoti vaizdai, leidžiantys lankytojams paklaidžioti po XX a. Vilnių ir pažvelgti į miestą, dar nepatyrusį karo nuostolių ir prisikėlusį pokario metais.
Istorija keičia miesto veidą, o praeitį įamžinanti fotografija kviečia prisiminti istorinį Vilnių bei susieti jį su dabarties realijomis, todėl šalia istorinių nuotraukų eksponuojamos fotografijos profesijos studentų Marinos Filistovič, Gintarės Grigėnaitės, Mariušo Pyžo, Indrės Šernaitės, Laimos Viršilaitės ir mokytojos Jogailės Butrimaitės senamiesčio nuotraukos, raginančios susimąstyti, ar XX a. pradžioje iškilusi paveldosaugos kryptis išsaugoti miesto visumą yra tęsiama iki šiol ir kokia ateitis laukia mūsų sostinės istorinės dalies.
Vilniaus istorinis centras, šiandienos visuomenei pasakojantis daugybę skirtingų istorijų, vis dar žengia savitumo paieškų keliu. Kiekvienai kartai ypač aktualu išsaugoti miesto veidą, atskleisti jo tapatumą ir suvokti savąjį santykį su juo. Išsaugojęs viduramžių miestui būdingą planinę struktūrą ir UNESCO pelnytai įvertintas dėl savo reikšmės Vidurio ir Rytų Europai, jo senamiestis patyrė daugybę pokyčių ir iki šiol yra veikiamas besikeičiančių urbanistikos paveldo apsaugos tendencijų.
Vilniaus architektūros paveldo praradimai siejami su sovietine miestų atstatymo ideologija bei praktika. 1944 m. sovietams įsitvirtinus Vilniuje, pradėta skaičiuoti karo metu miestui padaryta materialinė žala. Skaičiuojant nuostolius, fiksuojant išlikusią Vilniaus architektūrą, tapo akivaizdu, jog senasis miestas buvo prarastas ne karo, o pokario metais.
„Sovietinio Vilniaus“ kūrimo versija rėmėsi modernistine sveiko ir patogaus gyventi miesto ideologija. Pagal senamiesčių sanacijos koncepciją, istorinės miesto dalies higienos, gyventojų tankio ir transporto problemos buvo sprendžiamos, griaunant techniškai susidėvėjusius pastatus, mažinant užstatymą, platinant gatves, o istorinius pastatus keičiant šiuolaikiškais. Šie Vilniaus senamiesčio tvarkybos pokariu bruožai akivaizdūs todėl, kad sanacija buvo ypač sėkmingai pritaikyta sovietinėje urbanistikoje ir tapo ideologiniu pagrindu po karo pertvarkant daugelį SSRS miestų.
1948 m. pradėti pirmieji miesto tvarkymo darbai. Viena pagrindinių užduočių buvo ištisų kvartalų bei posesijų „išvalymas“, motyvuojant miesto sanitariniais ir transporto poreikiais. Visgi daugelio žmonių sąmonėje pokario senamiestis iš tiesų buvo panašus į griuvėsius, tad jo valymas, o ne restauravimas buvo priimtiniausias greito ir patogaus atstatymo būdas.
1959 m. buvo patvirtintas Senamiesčio rekonstrukcijos planas – pirmasis kompleksinis paveldosauginis dokumentas Sovietų Sąjungoje, sustabdęs senojo Vilniaus rekonstravimą ir leidęs naujame mieste išsaugoti senąją architektūrą.
Parodos organizatoriai – Valstybinė kultūros paveldo komisija, Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras, partneris – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Parodos kuratorės: Anželika Vėžienė, Jogailė Butrimaitė.