Peliksas Bugailiškis ir Vincentas Vaitekūnas – Lietuvos kultūros paveldo tradicijų puoselėtojai

P. Bugailiškis ir V. VaitekūnasTaip pavadinta paroda Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fojė veikė 2009 m. kovo 3-23 d. Ji buvo skirta teisininko, visuomenės ir kultūros veikėjo, kraštotyrininko, „Aušros“ muziejaus įkūrimo iniciatoriaus ir globėjo Pelikso Bugailiškio (1883-1965) 125-osioms ir ilgamečio „Aušros“ muziejaus darbuotojo, kraštotyrininko, esperantininko Vincento Vaitekūno (1908-1987) 100-osioms gimimo metinėms. Paroda parengta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rinkinių. Šiaulių „Aušros“ muziejaus atvežtuose skaitmeninės spaudos technika paruoštuose stenduose daugiausia pristatyta P. Bugailiškio kraštotyrinė, leidybinė, muziejininkystei skirta veikla, jo darbas kaupiant etnografijos archyvą, kuris 2006 m. įtrauktas į UNESCO saugomą „Pasaulio atminties“ programą. Lankytojai galėjo susipažinti su Šiaulių „Aušros“ muziejaus steigimo aktu (1923 m.), Šiaulių kraštotyros draugijos (vadovas P. Bugailiškis) įstatais bei raginimu rinkti „senienas“ muziejui (1928 m.), leidiniais „Šiaulių metraštis“ ir kraštotyrai skirtu „Gimtuoju kraštu“ (red. P. Bugailiškis). Pateiktos gausios fotografijos iš P. Bugailiškio asmeninio, visuomeninio gyvenimo, etnografinių ekspedicijų, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kraštotyros draugijos istorijos: nuotraukose užfiksuotas pirmasis „Aušros“ muziejaus pastatas, muziejaus persikraustymas į naujas patalpas Aušros alėjoje (1933 m.), muziejaus perdavimas Lietuvos mokslų akademijai (1941 m.), pirmosios ekspozicijos ir kt. Lankytojai taip pat galėjo susipažinti su P. Bugailiškio premijos laureatų sąrašu. Kita parodos dalis skirta Vincentui Vaitekūnui – P. Bugailiškio mokiniui ir sekėjui. Dokumentuose ir nuotraukose atsispindėjo jo darbas Šiaulių „Aušros“ muziejuje, veikla LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje, esperantininkų sąjungoje. Šiaulių „Aušros“ muziejaus atvežtoje parodoje buvo ne tik pristatyti skaitmeninės spaudos technika paruošti stendai, bet ir eksponuoti P. Bugailiškio bei V. Vaitekūno rankraščiai, dokumentai, asmeniniai daiktai, kurie leido gyviau pajusti tolaikmečio atmosferą.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus atvežta kilnojamoji paroda buvo papildyta Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomais unikaliais dokumentais ir nuotraukomis, kurie sudarė atskirą parodos dalį: „Peliksas Bugailiškis – darbas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje“. P. Bugailiškis, daug nuveikęs Šiauliuose, ne vienerius savo brandaus gyvenimo metus atidavė Lietuvos mokslų akademijai. 1941 m. pradžioje įkūrus Lietuvos mokslų akademiją, P. Bugailiškis buvo pakviestas užimti Humanitarinių mokslų skyriaus Etnologijos instituto direktoriaus pareigas. Po karo atkūrus Lietuvos mokslų akademiją, P. Bugailiškis vėl vadovavo tam pačiam institutui, kuris vėliau buvo prijungtas prie Lietuvos istorijos instituto: P. Bugailiškis tapo šio instituto Etnografijos sektoriaus vedėju (1945-1947 m.), kurį laiką laikinai ėjo ir Istorijos instituto direktoriaus pareigas. 1948-1952 metus P. Bugailiškis paskyrė bibliografo – redaktoriaus darbui Knygų rūmuose. 1953 m. paleistas po suėmimo, atšaukus teismo nuosprendį, P. Bugailiškis įsidarbino Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje neetatiniu darbuotoju – bibliografu. Šioje parodos dalyje daugiausia buvo pristatytas P. Bugailiškio darbas Lietuvos MA bibliotekos Rankraščių skyriuje. Čia jis iš pradžių sutvarkė kompozitoriaus Miko Petrausko (1873-1937) archyvą (F130), XX a. pradžioje leistų socialdemokratų laikraščių „Darbininkų balsas“ ir „Echo“ redakcijų dokumentus (F49 ir F50). P. Bugailiškio reikšmingiausias darbas buvo turtingos Žemaitijos dvarų dokumentų kolekcijos (F37) tvarkymas, kurią jis pats su pagalbininkais buvo surinkęs, o 1950 m. pasirūpino, kad kolekcija būtų perkelta iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką. Ilgametė Rankraščių skyriaus darbuotoja Danutė Labanauskienė prisimena, kad sutrikus P. Bugailiškio sveikatai, jam, kaip atsakingam ir pareigingam asmeniui, buvo suteikta teisė dalį šių rankraščių tvarkyti namuose. P. Bugailiškis taip pat sutvarkė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai 1957 m. perduoto savo asmeninio archyvo dalį, kuris, kartu su vėliau iš giminaičių gauta papildoma medžiaga, sudaro atskirą fondą (F87). Dirbdamas Rankraščių skyriuje P. Bugailiškis panaudojo savo istorines žinias, paleografinius įgūdžius, kalbų mokėjimą. Darbo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje jis atsisakė 1958 m. pabaigoje dėl ligos. Ekspozicijoje buvo pristatyta keletas P. Bugailiškio aprašytų rankraščių, jo užpildyti rankraščių aplankalėliai, išrašytos kataloginės kortelės. Eksponuota P. Bugailiškio sutartis su Lietuvos MA biblioteka dėl Žemaitijos dvarų dokumentų kolekcijos tvarkymo (1953 m.), aprašytų rankraščių priėmimo aktas (1955 m.), 1955-1958 m. užrašų knygelė, kurioje P. Bugailiškis pasižymėjo ir Rankraščių skyriuje atliktus darbus. Lankytojams pateikti įvairių laikotarpių asmeniniai P. Bugailiškio dokumentai: pasai (1910-1915 ir 1920-1943 m.), liudijimas, kad prezidentas A. Smetona apdovanojo P. Bugailiškį Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.), raštas, patvirtinantis, kad P. Bugailiškis išrinktas Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus garbės bendradarbiu (1937 m.), tarnybiniai pažymėjimai, P. Bugailiškio „Gyvenimo aprašymas“ (1954 m.), darbo knygelė (1948-1952 m.), kiti dokumentai. Parodoje buvo eksponuotos P. Bugailiškio ir jo žmonos Onos Gruzdytės – Bugailiškienės nuotraukos, daugiausia iš tarpukario laikotarpio, kurių dalis saugoma Gravrogkų giminės fonde (F358). Taigi šioje iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rinkinių parengtoje parodoje atsiskleidė ne tik P. Bugailiškio darbas Rankraščių skyriuje, bet iš dalies ir jo gyvenimas Šiauliuose bei veikla Vilniuje. Peliksas Bugailiškis paliko ženklų indėlį ne tik renkant ir apsaugant kultūrines vertybes, bet ir jas tvarkant bei pateikiant visuomenei. Jo darbus, reikšmingus iki šiol, ir priminė atidaryta paroda.

Gita Drungilienė