Ričardui Mironui - 100
Bona, vel mala? – Qui sait, si elle est bonne, au mauvaise?
Senoje emblemų knygoje, po piešiniu su aukštai mirksinčia žvaigžde, buvo lotyniškai ir prancūziškai parašyta: „Gera, o gal bloga?”
Ričardo Mirono gyvenimo žvaigždė įsižiebė tolimame Kazachstane 1908 metų balandžio 5-ą, o užgeso Vilniuje, 1979–ų balandžio 26–ą, studentų akivaizdoje. Baigė gyvenimą spalvinga ir prieštaringa asmenybė. Liko menančių tiek gera, tiek pikta. Tas piktumas gal nebuvo įgimtas, gal jį lėmė noras išlikti tais sunkiais laikais, kai ne visi rinkosi kovą ir kankinio vainiką. Kaip sakoma, factum fieri infectum non potest – tai, kas padaryta, būti nepadarytu negali. Vis mažiau lieka žmonių, kurie turi dėl ko pykti ar atleisti.
Ričardas Mironas buvo atsidavęs filologijai, poliglotas, kalbų propaguotojas ir vertėjas, pedagogas. Jo meilė buvo senosios kalbos, nors gerai mokėjo ir prancūzų kalbą, kurį laiką net vadovavo Vilniaus universiteto Prancūzų kalbos katedrai. Klasikinės filologijos katedroje dėstė senąją graikų, lotynų kalbas, ilgą laiką vienintelis dėstė sanskritą. Indija, jos kalbos, buvo dar viena R. Mirono meilė. Jis paakino ne vieną studentą rimčiau susidomėti sanskritu, o vėliau ir hindi, kurios mokėsi savarankiškai ir subūrė nedidelę grupę mokinių. 1977 metais hindi kalba leidžiamame žurnale buvo parašyta apie R. Mironą ir jo pedagoginę veiklą. Su užsidegimu ne vienerius metus iš sanskrito vertė garsųjį indų pasakų rinkinį Pančatantra, kuris buvo išleistas jau po R. Mirono mirties. Jį labai domino etimologijos dalykai, iki paskutinės gyvenimo minutės dirbo prie etimologinio žodyno – svajonės, kuri liko neįgyvendinta. Vertė iš senosios graikų kalbos – tų vertimų rasime įvairiose chrestomatijose; parengė studentams nedidelį graikų kalbos žodyną. Savo žinių studentams negailėjo, kita vertus, negalėjo sulaukti, kol studentas prisimins kokį žodį ar perskaitys sunkesnį sakinį – padarydavo tai už nelaimėlį. Bet negalėjo pakęsti vėluojančių, galėjo apibarti, o jautresnę filologę ir pravirkdyti. Ypač puldavo traukiančius dūmą: net rašė eiles tarsi atsišaukimus, taip tikėdamasis atitraukti nuo šio žalingo įpročio. Mėgo ir skatino studentų kūrybą, pats mokė studentus dainuoti lotyniškai, net dainą apie lotynų kalbos grožį sudėjo. Viską, ką darė, darė aistringai. Todėl įvertinkime Ričardo Mirono gerus darbus, vertimus, ir ne vieno studento širdyje įžiebtą kibirkštėlę, kad yra daug nuostabių dalykų – kalbų, žodžių, paslapčių...
Parodoje eksponuojami R. Mirono atlikti antikos autorių vertimai, vadovėliai, kurių bendraautoriumi buvo, graikų ir orija kalbų žodynėliai, iš sanskrito verstos pasakos Pančatantra, 1939 m. išleistas Dvylikos Rig-Vėdo himnų vertimas, 1949 m. – puikus A. Puškino apysakos Kapitono duktė vertimas. Taip pat – 1977 m. Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros posėdžio fotografija, kurios centre – vedėjas R. Mironas. Gal bus įdomu pamatyti ir hindi kalba leistą žurnalą, kur drauge su kitais žymiais kultūros veikėjais – Indijos bičiuliais, aprašyta ir R. Mirono veikla.
Žodį apie R. Mironą norėtume baigti citata iš Rig-Vėdo himnų leidimo, kurį vertėjas skyrė savo tėvo, Petro Mirono atminimui, „su tėviška užuojauta dalyvavusio mano jaunatvės svajonėse dirbti lietuvių mokslo nepriklausomybei”
Violeta Radvilienė