Martynui Jankui - 150

„Aušros leidėją, Bitėnų spaustuvininką, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininką, Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų jo 80 metų sukaktuvių proga sveikina Nepriklausomos Lietuvos Respublikos visuomeninės organizacijos“. (LMAVB RS F103-112) Taip 1938 m. rugpjūčio 7 d. buvo pasveikintas vienas iškiliausių Lietuvos sūnų. Šis garbės raštas – Lietuvos visuomenės įvertinimas už viso gyvenimo nuopelnus, kaip ordinas, kurio jis negavo. Istorija savo vertinimą atliko. Daugelį įvykių bei visuomenės ir politikos veikėjų vertiname priešingai nei jų gyvenamu laikotarpiu, tačiau Martynas Jankus ir dabar tituluojamas Mažosios Lietuvos Patriarchu, organizuojamos konferencijos jo gimimo metinėms pažymėti, rengiamos parodos. Taigi ir LMA Bibliotekoje šių metų gruodžio 8 d. T.Vrublevskio skaitykloje buvo atidaryta paroda, skirta Martyno Jankaus 150 gimimo metinėms paminėti.

Martynas Jankus gimė 1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnuose, Pagėgių (anksčiau Ragainės) apskrityje. Užaugo jis prie švento Rambyno kalno tikru lietuviu, karštai ginančiu lietuvių teises į savo kalbą, spaudą ir valstybę. 1878 m. M.Jankaus susitikimas su Jurgiu Zauerveinu (Georg Sauerwein) nulėmė visą jo gyvenimo kelią. „Turėkite savo spaudą, kurkite kultūrines draugijas, iškelkite deputatą į Berlyno reichstagą, kuris gintų lietuvninkų teises“ – štai šio kilnaus mažųjų tautų gynėjo nubrėžtos gairės tapo M.Jankaus viso gyvenimo keliu. J.Zauerveino įkvėptas jis rinko tautosaką, rašė straipsnius, Ragainėje išmoko spaustuvininko amato. M. Jankaus spaustuvė veikė Ragainėje Tilžėje, Bitėnuose (1892-1909), Klaipėdoje ir Šilutėje. M.Jankus buvo vienas iš pirmosios kultūrinės „Birutės“ draugijos Tilžėje kūrėjų, pirmosios Mažosios Lietuvos lietuvių politinės organizacijos – Lietuviško konservatyvaus draugystės komiteto – steigėjas, lietuviškų knygų bei laikraščių leidėjas ir platintojas, spaustuvininkas, knygnešys-kontrabandininkas, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto pirmininkas bei Prūsų Lietuvos tautinės tarybos atstovas, 1920 m. deleguotas į Laikinąją Lietuvos atstovybę – Valstybės Tarybą.

1882 m., vokiečių valdžiai uždraudus „Lietuviškoje ceitungoje“ spausdinti M.Jankaus, J.Mikšo, J.Zauerveino ir kt. straipsnius, M.Jankus nutarė pats leisti lietuvišką laikraštį. Tačiau , J. Basanavičiui sutarus su J.Mikšu dėl „Aušros“ leidimo, M. Jankus uoliai bendradarbiavo „Aušroje“, rūpinosi visais administraciniais reikalais, buvo laikraščio atsakinguoju redaktoriumi (nuo 1884 m. Nr.4 iki 1885 m. Nr.8). Taip pat jis padėjo J.Mikšui suredaguoti ir išleido savo lėšomis 1884 ir 1885 metų „Aušros“ kalendorius. Skaitydami parodoje eksponuojamą Martyno Jankaus laišką „Aušros“ korespondentui, galime susipažinti su spaudos reikalais iš vidaus. (1885 m. LMAVB RS F103-183) M.Jankus darbą „Aušroje“ aprašė savo atsiminimuose „Aš ir Aušra. Atsiminimai iš Aušros leidimo ir uždarymo laikų.” (Apie 1937 m. LMAVB RS F103-218) bei „Aš savo elgimuose dėl labo Lietuvystės nuo 1882. – 91. Iš paties patyrimų užrašyta.“ (1892 m. LMAVB RS F103-188) Pasitraukus J.Mikšui iš redaktoriaus pareigų, M.Jankus informavo leidėjus apie situaciją, maldaudamas gelbėti „Aušrą“. Jis pakvietė J.Šliūpą grįžti ir, apsigyvenus jo namuose Bitėnuose, tęsti „Aušros“ leidimą. Visi „Aušros“ redaktoriai ir daug spaustuvininkų gyveno pas M.Jankų Bitėnuose. Vėliau J.Tumas-Vaižgantas rašė, kad Mažojoje Lietuvoje nebūtų atsiradęs nė vienas lietuvis, kuris savo nekilnojamu turtu būtų laidavęs „Aušros“ leidimą. Tai galėjo tik Martynas Jankus.

Kilus 1888 m. „Varpo“ leidimo idėjai, M.Jankus sutiko laikraštį administruoti ir būti jo atsakinguoju redaktoriumi. Apie sunkumus leidžiant Varpą, M.Jankus rašo savo atsiminimuose „Varpo“ bei „Ūkininko laikai“. (1937 m. LMAVB RS F103-192). Be „Aušros“ ir „Varpo“, 1886 m. M.Jankus pats leido „Garsą“, 1892 m. išleido „Naujos aušros“ vieną numerį, 1894 m. – „Lietuvišką darbininką“, 1900-1902 m. leido „Saulėteką“, kurią pirmais metais redagavo A.Bruožis, o vėliau pats M.Jankus. Su šiais periodiniais leidiniais galima susipažinti ekspozicijoje. Martynas Jankus iš viso išleido 25 periodinius leidinius.

M. Jankus savo leidybinę veiklą siejo su visuomeniniu politiniu lietuvių judėjimu, todėl mažai spausdino paklausios religinės literatūros. Keletą jų eksponuojame: „Lietuwiszkas elementorius ir poteriai“ bei „Ewangeliškos kalendros“. Tiek ilgai spaustuvininkas išsilaikė tik dėl išskirtinio atkaklumo ir nesavanaudiškai aukodamas knygų leidybai visus savo šeimos išteklius. Iš viso M.Jankus išspausdino apie 360 knygų. Keletas iš jų yra eksponuojama parodoje: paties M. Jankaus parašyta „Žiemos vakaro adynėlė“; P.Vileišio verstos knygelės „Kaip įgyti piningus“, „Valszcziaus Rėda ir Sudas: broliams lietuviams po Gudų valdžia gyvenantiems“, „Graži vaiku knygele“.
M.Jankaus spaustuvė buvo viena svarbiausių Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio ir Didžiosios Lietuvos socialdemokratų partijos poligrafijos bazių. Eksponuojama knygelė ”Seniems kanauninkams ir pralotams, klebonams ir jauniems kamendoriams“ yra vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos leistų knygų pavyzdžių.

Per I-ąjį pasaulinį karą M. Jankaus šeima buvo ištremta į Rusiją. Grįžęs iš tremties, M. Jankus aktyviai dirbo puoselėdamas lietuvybę. Kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbė kurianti savo nepriklausomą valstybę, sukruto ir Mažoji Lietuva. Spaustuvė buvo abiejų tautos dalių suartėjimą skatinęs židinys. Pirmąjį atsišaukimą, paskelbusį Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą (LMAVB RS F103-130), parengė Tilžėje susikūrusi lietuvių politinio sąjūdžio iniciatyvinė grupė, pasivadinusi Prūsų Lietuvos tautine komisija. Ją sudarė Martynas Jankus, Liudvikas Deivikas, Erdmonas Simonaitis, Jurgis Strangalys, Jonas Vanagaitis ir kt. Tai buvo nelegalus, anoniminis leidinys, neturėjęs nei atsakingojo asmens, nei spaustuvės nuorodos. Jis sukėlė nepaprastą Rytų Prūsijos gyventojų reakciją: gerokai pagreitino lietuvių politinės veiklos procesą, kita vertus, vokiečių administracijos ir partijų protestus bei išpuolius. Nuo atsišaukimo pasirodymo iki Tilžės akto buvo likusios dvi savaitės. Prūsų Lietuvos tautinės tarybos „Pareiškimas“, vėliau gavęs Tilžės akto pavadinimą, apie Mažosios Lietuvos susijungimą su Didžiąja Lietuva buvo pasirašytas Tilžėje spaustuvininko Enzio Jagomasto bute 1918 m. lapkričio 30 d. Tarp 24 pasirašiusiųjų buvo ir Martynas Jankus. Nė vienas iš šešių pasirašytųjų egzempliorių neišliko. Parodoje eksponuojama tik tarpukario metu išleisto plakato reprodukcija. M. Jankus vadovavo ir Vyriausiajam Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetui, kuris aktyviai dalyvavo vykdant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos planą 1923 m. Viena įdomiausių eksponuojamų fotonuotraukų - Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto nariai Šilutės manifesto paskelbimo dieną – 1923 m. sausio 9 d. Komiteto pirmininko M.Jankaus rankose manifesto tekstas. Tarp artimiausių bendražygių ir būsima Lietuvos aviacijos legenda Amerikos lietuvis Steponas Darius (Jucevičius-Darasius). Parodoje eksponuojamas 1923 m. gegužės 17 d. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto kreipimasis į Amerikos lietuvius, kuriuo kviečia juos sugrįžti į Klaipėdos kraštą. Jį pasirašė Komiteto pirmininkas Martynas Jankus. (LMAVB RS F103-138)

Po 1923 m. gyveno savo sodyboje Bitėnuose, buvo vadinamas Rambyno sergėtoju. Fotonuotraukose matome Martyną Jankų, sėdintį artimųjų ir svečių tarpe. I-s iš kairės Jonas Vanagaitis (kariškis), duktė Elzė Jankutė, pasipuošusi tautiniais drabužiais (LMAVB RSS Fg.1-630/1), 1930 m. prie Bitėnų ąžuolo (LMAVB RSS Fg.1-630) Tuo metu Rambynas M.Jankaus pastangomis buvo kultūrinis Lietuvos ryšys su Klaipėdos kraštu. Jis puoselėjo Rambyno kalno tradicijas, organizavo lietuviškas šventes. Nuotraukoje matome , kaip Užnemunė lietuviai žygiuoja į Rambyno kalną. Kolonos priekyje kartu su Martynu Jankumi eina Vydūnas. (1927 m. LMAVB RSS Fg.1-108) Bitėnuose M.Jankus sulaukdavo net ir aukštų valstybės delegacijų. Pagėgių apskrities, Klaipėdos ir laikinosios sostinės inteligentija lankydavosi svetinguose Jankų namuose, norėdama pasisemti dvasinių vertybių. Štai nuotraukoje užfiksuota, kaip Martynas Jankus pasirašo Amžinojoje Rambyno kalno knygoje (1936 m. LMAVB RSS Fg.1-630/1), kuri 1928 m. padovanota M.Jankui ir buvo saugoma jo namuose Bitėnuose. Joje pasirašydavo svečiai, gausiai lankę Bitėnus, Rambyną. Pirmasis įrašas – Vydūno.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Martynas Jankus ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Su Adomu Braku 1926 m. vyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvai. Parodėlėje eksponuojama fotonuotrauka, kurioje Martynas Jankus su Emilija Vileišiene viešnagės Amerikoje metu (LMAVB RSS Fg.1-720) bei Martyno Jankaus atsiminimai iš kelionės į Ameriką ir atgal (F103-125). Martynas Jankus domėjosi krašto reikalais. Ekspozicijoje pateiktas jo 1927 m. raštas Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai dėl Klaipėdos krašto Direktorijos prezidento kandidatūros parinkimo. (LMAVB RS F103-195) Kaip žmogus-legenda, aušrininkas, varpininkas jis buvo moksleivių, studentų, visuomeninių organizacijų, politikų gerbiamas, kviečiamas į mokyklas, universitetą pasisakyti bei būti garbės svečiu valstybei svarbių datų paminėjimuose.
1939 m. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, iki 1944 m. metų M.Jankus gyveno Kaune. Karui baigiantis, hitlerinė kariuomenė jį iškėlė į Vokietijos gilumą. 1946 m. gegužės 23 d. Martynas Jankus mirė Flensburgo lietuvių pabėgėlių stovykloje. Kai pasklido liūdnoji žinia, tautos vėliava buvo nuleista ir dešimčiai dienų buvo paskelbtas gedulas. 1946 metais stovykloje buvo išleistas specialus leidinys mirusiam Mažosios Lietuvos patriarchui pagerbti. Dukra Elzė Jankutė palaidojo tėvą Flensburge su viltimi, kad atgavus Lietuvai nepriklausomybę, jis sugrįš į tėvynę. 1993 m. M. Jankaus palaikai, kaip jis ir pageidavo, perkelti į gimtųjų Bitėnų kapines. Dabar Bitėnuose garbingojo „Rambyno sergėtojo“ atminimą saugo „Martyno Jankaus muziejus“.

Parodoje pristatyta tik nedidelė dalis gana nemažo M.Jankaus rankraštinio bei spausdinto palikimo, saugomo LMA bibliotekos Rankraščių, Retų spaudinių bei Senosios periodikos skyriuose.