Lazdynų Pelėdą prisimenant
LAZDYNŲ PELĖDA – rašytojos seserys Sofija Pšibiliauskienė-Ivanauskaitė [1867 IX 28 Paragiuose (Akmenės r.) – 1926 II 14 ten pat] ir Marija Lastauskienė-Ivanauskaitė [1872 VI 1 Šiauliuose – 1957 VII 19 Kaune]. Sofiją namie mokė tėvas – literatas ir dailininkas Nikodemas Ivanauskas. 1891–1903 metais ji gyveno vyro Meškių-Gadoniškių (Akmenės r. ) dvare, vėliau – Vilniuje, Vievyje, Kaune, Paragiuose. Povilo Višinskio ir Vlado Sirutavičiaus paskatinta nuo 1898 m. bendradarbiavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Darbininkų balse“, „Vienybėje lietuvninkų“.
Marija, būdama penkiolikmetė, išvyko iš namų. Ji gyveno Šiauliuose, Varšuvoje, Peterburge, Rygoje, dirbo siuvyklose, papuošalų dirbtuvėse. Nuo 1908 m. gyveno Vilniuje. Ištekėjusi už Baltarusijos visuomenės veikėjo V. Lastauskio, bendravo su Baltarusijos rašytojais. Per I-ąjį pasaulinį karą grįžo į Paragius. Nuo 1938 m. gyveno Kaune. Rašė lenkų kalba (po Sofijos mirties pradėjo rašyti lietuviškai).
1898–1908 metais Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai beveik visi parašyti Sofijos. Nuo 1908 m. Sofija tuo slapyvardžiu skelbė ir Marijos kūrinius, juos laisvai išvertusi į lietuvių kalbą, perdirbusi. Savo pavarde Marija išleido 3 apsakymus ir daugumą po 1926 m. parašytų kūrinių. Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai literatūrologų traktuojamos kaip viena visuma (abiejų seserų kūryba panaši savo tematika, idėjiniu turiniu ir poetika). Šių kūrinių svarbesnioji dalininkė yra Sofija.
Apsakymai: „Našlaitė“ (1898), „Tinginys“ (1899), „Prie pat dvaro“ (1907) ir apysakos „Klajūnas“ (1902), „Ir pražuvo kaip sapnas“(1908), „Poilsis“ (1907), „Motulė paviliojo“ (1908), „Visam amžiui“, „Dzidė“ (1912), „Vanka“ (1911), „Paša“ (1912), „Užmirštasis“ (1915), „Pirmoji tarnystė“ (1922). Apysakos „Naujas takas“ (1912), „Ponas Dramblevičius“ (1921), „Neapžiojo“ (1928), „Klaida“ (1909), „Šiaurės sostinė“ (par. 1928-30, išsp. 1955); romanas „Iki mirties“ (1924).
„Lazdynų Pelėda – pirmoji rašytoja, pritaikiusi lietuvių pasakojimo meną prie laikraštinės spaudos ritmo, įvedusi intrigos momentą ir jausmingą toną, išrutuliojusi „tikras gyvenimo istorijas“ iki romano, išplėtusi temų diapazoną – vargdienio skriauda, dvarininkijos degradacija, lietuvio inteligento savigrauža, didmiesčio proletariatas. Gausiai siųsdama laikraščių redakcijoms savo kūrinius, L.P. buvo visiškai abejinga redaktorių taisymams ir pati nesiėmė tobulinti jau kartą išspausdinto teksto. Spontaniško talento pasakotoja, praplėtusi lietuvių realistinio vaizdavimo sferą ir ją suaktualinusi, bet neišlaisvinusi nuo didaktizmo ir sentimentalumo, dar neturėjo individualaus menininko savimonės“ – taip šių moterų kūrybą vertino Vytautas Kubilius.
Dalia Bikauskienė