Oskaras Milašius, 1877-1939

 

…Tavyje būsiu amžinas vasaros džiaugsmas,
Horizontas šviesus, kur akordai dainų
Nuoširdaus suartėjimo žavesį gaus man
Ir paklus virpesiams mano bruožų jaunų.

Būsiu verksmas, kur gimdo versmė paslėptoji,
Meilės geismas nurimsta sutemų spalvose.
Tu stebėsies: tai aš- surasta Tolimoji,
Tavo žadančio kelio geroji dvasia.

Būsiu Žemė tavoji, Debesynai ir Girios –
Visa, kas tik šypsosis, sveikins tave.
Nes pavasariai mano alsavimu irias
Lyg užmigusio sodo vėjinga srove.

[...]

 

„Aš esu lietuvių poetas, rašantis prancūziškai“, sakė Oskaras Milašius, gimęs 1877 m. Čerėjos dvare, kuriame buvo šnekama lenkiškai, baltarusiškai ir vokiškai. Tačiau poeto tėvas tebelaikė save Lietuvos bajoru, didžiavosi, kad Milašių vardas minimas dar XVI a. LDK aktuose, kad Vytauto laikais jų giminė gynusi panemunės pilis nuo kryžiuočių. Būsimajam poetui, vienišam svajotojui, didelį įspūdį darė giminės genealogija, apgaubta šlovingų legendų, rūmų salės, išpuoštos viduramžių ginklais ir protėvių portretais.

Oskarui Milašiui buvo vienuolika metų, kai tėvas išvežė jį į Paryžių ir paliko viename iš garsių licėjų ruoštis technikos mokslams. Bet sūnus, dar vaikystėj kūręs istorinius romanus, ėmė studijuoti senovės Rytų kultūrą, o 1899 m. išleido eilėraščių rinkinį „Nuopuolių poema“ prancūzų k. Prancūzijos intelektualinis elitas – Ž.Moreasas, P.Apolineras, P.Valeri – greitai pripažino knygos autorių „dideliu poetu“. Tačiau jis vis tiek negalėjo rasti sau vietos, klaidžiojo iš Paryžiaus į Londoną, iš Heidelbergo į Veneciją, iš Vienos į Frankfurtą, nepajėgdamas „atsikratyti jausmo – esi svetimšalis“.

Tik 1919 m. O.Milašius pasakė apie Lietuvą – „mano baltiška tėvynė“, „mano kraštas“ ir kreipėsi į lietuvius – „mano broliai“. Mokytas asirologas ir senovės religijų žinovas Paryžiuje viešos paskaitos metu pareiškė, kad lietuviai, kaip ir baskai, yra „pačios seniausios ir gryniausios Europos gyventojų liekana“, kad Lietuvos valstiečiai tebekalba „šventąja brahmanų kalba“, o lietuvių dainose tebeskamba „pirmykščio arijų pasaulio siela“. Šitokios idėjos, nulemtos pirminės indoeuropiečių kalbos ir kultūros paieškų, esmingai pakeitė O.Milašiaus gyvenimo kelią ir kūrybinės veiklos turinį.

1920 m. paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, Milašius tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoj. Tarpukariu jis rašo įvadus J.Tysliavos eilėraščių rinkiniui prancūzų kalba ir K.Šimonio paveikslų parodos katalogui. Meistriškai išverčia į prancūzų k. 34 liaudies dainas. Iš S.Daukanto, A.Baranausko, J.Basanavičiaus, K.Jurkšaičio užrašytų tekstų parengia du pasakų rinkinius „Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai“ (1930), „Mano motušės pasakojimai“ (1938). Prancūzų kritika šiuos rinkinius sutiko kaip „didelio menininko kūrinius“.

Milašius parašė dramas Biblijos ir vid. amžių legendų motyvais „Migelis Manjara“(1913) ir „Mefibosetas“(1914), filos. etiudus „Ars magna“(1924), „Slėpiniai“(1926), brošiūras „Šiuolaikiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai(1919), „Liet. Tautos kilmė“(1937); eilėraščių rink. „Nuopuolių poema“(1899), „Septynios vienatvės“(1906), „Pradmenys“(1911), „Poemos“(1915), „Adramandoni“(1918).

Kūrybai būdinga filosofinės meditacijos, lyrinis tonas, simboliniai vaizdai.

Mirė poetas Fontenblo (prie Paryžiaus) 1939 03 02.

Vrublevskių skaitykloje eksponuojamos bibliotekoje saugomos O.Milašiaus knygos, kelios jų – su autoriaus autografu.

Parodą parengė Dalia Bikauskienė