Paroda „Scripta manent: šv. Rapolo Kalinausko autografai“

2017 m. lapkričio 20 – gruodžio 31 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Scripta manent: šv. Rapolo Kalinausko autografai“, skirta 1863–1864 m. sukilimo dalyvio, Sibiro tremtinio, karmelitų vienuolio šv. Rapolo Kalinausko (alias Juozapas Kalinauskas, alias Józef Kalinowski, alias o. Rafał od św. Józefa OCD, alias św. Rafał Kalinowski; 1835–1907) 110-osioms mirties metinėms paminėti. 

Ekspozicijos centre – du daugiau nei pusę amžiaus dingusiais laikyti šv. Rapolo Kalinausko autografai: 1873 m. rugpjūčio 10 (22) d. laiškas 1863–1864 m. sukilimo dalyviui, tremtiniui Mauricijui Mežejevskiui (Maurycy Mierzejewski) ir 1903–1904 m. Černos basųjų karmelitų vienuolyne (Lenkija) rašytų atsiminimų rankraštis.

Laiškas kartu su kitomis Mežejevskių šeimos archyvalijomis XX a. 4-ajame dešimtmetyje pateko į Valstybinę Vrublevskių biblioteką, tačiau po jos reorganizavimo, sovietų ir nacių okupacijų kurį laiką buvo dingęs iš šv. Rapolo Kalinausko rankraštinio palikimo tyrėjų ir skelbėjų akiračio.

Atsiminimų rankraščio istorija kiek painesnė. Sprendžiant iš proveniencinio įrašo ir istoriografinių šaltinių, 1906–1907 m. ir dar kurį laiką po autoriaus mirties atsiminimų originalas buvo saugomas Vadovicių basųjų karmelitų vienuolyne Lenkijoje. XX a. 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje jis buvo atvežtas į Vilnių ir patikėtas Stepono Batoro universiteto profesoriui kunigui Česlovui Falkovskiui (Czesław Falkowski) bei šios Alma Mater absolventei Jadvygai Karačevskai (Jadwiga Karaczewska), puoselėjusiems sumanymą jį publikuoti. Po Antrojo pasaulinio karo kartu su kitais Karačevskos rankraščiais atsiminimų originalas pateko į Šv. Jurgio bažnyčią, kur buvo įrengtos tuometinių Knygų rūmų – LSSR valstybinio bibliografijos ir spaudos statistikos centro (veikė 1945–1992 m.) – saugyklos. Čia tarp daugybės kitų dokumentų keletą dešimtmečių rankraštis gulėjo neatpažintas. 1988 m. dalį netvarkytų dokumentų Knygų rūmai perdavė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriui. Tarp perimtų rankraščių (per 40 000 archyvinių bylų) 1999 m. buvo aptiktas Kalinausko atsiminimų autografas. Nors prabėgo jau aštuoniolika metų, kai rankraštis buvo atrastas, jis eksponuojamas pirmą kartą.

Svarbu paminėti, kad tiek Kalinausko laiškas, tiek memuarai, remiantis XX a. 4-ajame dešimtmetyje Jadvygos Karačevskos darytais nuorašais, praėjusio amžiaus antroje pusėje buvo publikuoti Lenkijoje. 2013-aisiais ten pasirodė ir antroji memuarų laida. Šiuos leidinius taip pat galima pamatyti parodoje.

Eksponuojama ir prie atsiminimų rankraščio rasta unikali fotografija – XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Vilniuje nutapyto portreto fotoreprodukcija, kurioje Kalinauskas – Vilniaus bajorų instituto moksleivis – pavaizduotas su savo tėvu ir dvejais metais vyresniu broliu Viktoru.

Šv. Rapolas Kalinauskas gimė 1835 m. rugsėjo 1 (13) d. Vilniuje, neturtingų bajorų Andriaus ir Juzefos Kalinauskų šeimoje. Rugsėjo 9 (21) d. Šv. Jonų bažnyčioje pakrikštytas Juozapo vardu. Nuo 1843 m. mokėsi Vilniaus bajorų institute, kurį baigė 1850 m. aukso medaliu. Tais pačiais metais pradėjo studijas Hori-Horkų (dabar Horkos, Baltarusija) žemės ūkio institute, tačiau po poros metų nusprendė jų nebetęsti. 1853 m. rudenį perėjo į Nikolajaus inžinerijos mokyklą (nuo 1855 m. – akademija) Sankt Peterburge, kurią baigė 1857 m. Kartu su inžinieriaus diplomu įgijo ir Rusijos imperijos kariuomenės leitenanto laipsnį. Porą metų šioje mokykloje dėstė matematiką. 1859–1860 m. dalyvavo Odesos-Kijevo-Kursko geležinkelio linijos statybos darbuose. 1860 m. rudenį buvo pasiųstas į Brestą, vadovavo tvirtovės fortifikacinių įrenginių statybai. 1862 m. jam suteiktas Rusijos imperijos armijos kapitono laipsnis. 1863 m. gegužę Kalinauskas išėjo į atsargą ir netrukus stojo į sukilėlių gretas. Buvo paskirtas Lietuvos provincijų valdymo skyriaus Karinio poskyrio viršininku. Siekė centralizuoti vadovavimą sukilėlių būriams, organizavo jų aprūpinimą ginklais ir maistu. 1864 m. naktį iš kovo 12 į 13 d. (24/25 d.) Vilniuje, tėvų namuose, Kalinauską suėmė policija. Jis buvo įkalintas ir nuteistas sušaudyti. Artimųjų ir pažįstamų pastangomis mirties bausmė pakeista 10 metų katorgos.

1865 m. balandžio viduryje Kalinauskas drauge su daugeliu kitų tremtinių pasiekė prie Angaros įsikūrusį Usolės miestelį Irkutsko gubernijoje. Čia veikė didelės druskos kasyklos, kuriose nemažai sekinančio darbo valandų teko ištverti ir Kalinauskui. Fizinės, emocinės ir dvasinės kančios, kurias patyrė šioje nuošalioje ir atšiaurioje vietovėje, priartino jį prie Dievo. Jau tuomet kiti tremtiniai jį ėmė vadinti šventuoju. 1868 m. Kalinauskas buvo atleistas nuo priverčiamųjų darbų, jam suteikta galimybė apsigyventi bet kurioje Irkutsko gubernijos vietoje. Kalinauskas pasirinko Irkutską. Čia ėmėsi mokytojo darbo, įsitraukė į Rusijos imperatoriškosios geografijos draugijos Sibiro skyriaus veiklą, dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje į Kultuką prie Baikalo. 1872 m. vasarą išvyko į Permę, po metų persikėlė į Smolenską, kur 1874 m. vasarį sulaukė laisvės dekreto. Grįžti į gimtinę jam nebuvo leista, tad pasuko į Lenkiją. Varšuvoje gavo pasiūlymą tapti kunigaikščio Vladislovo Čartoryskio (Władysław Czartoryski; 1828–1894), gyvenusio emigracijoje Paryžiuje, sūnaus Augusto (August Czartoryski, 1858–1893) auklėtoju. Po trejų pedagoginio darbo metų Kalinauskas ryžosi įgyvendinti ilgai puoselėtą svajonę – paskirti savo gyvenimą Dievui ir Bažnyčiai. 1877 m. liepos 15 d. atvyko į Basųjų karmelitų vienuolyną Grace (Austrija). Liepos 16-ąją pradėjo noviciatą. Per įvilktuves lapkričio 26 d. priėmė šv. Juozapo Rapolo vardą. 1878 m. pabaigoje buvo išsiųstas į Dėro (Győr, kitaip Raab, Vengrija) konventą gilinti teologijos ir filosofijos žinių. 1881 m. lapkričio 27 d. davė amžinuosius įžadus ir išvyko į tuometės Austrijos-Vengrijos valstybės teritorijoje, netoli Krokuvos, įsikūrusį Černos basųjų karmelitų vienuolyną. 1882 m. sausio 15 d. įšventintas kunigu, o baigiantis metams tapo šio vienuolyno vyresniuoju (perrinktas 1888 m. ir 1894 m.). 1892 m. paskirtas Vadovicių (Lenkija) vienuolyno vyresniuoju (perrinktas 1897 m. ir 1906 m.). Čia rūpinosi naujos Šv. Juozapo bažnyčios ir vienuolyno statybomis. Pablogėjus sveikatai, 1898 m. spalį, šių pareigų atsisakė ir grįžo į Černą.

Po vienuolyno skliautais Kalinauskas surado palankią terpę ir intensyviai intelektinei, leidybinei veiklai. Būtent vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu buvo parašyti jo memuarai, parengtos ir dienos šviesą išvydo svarbiausios publikacijos. Daugelį metų trukusius archyvinių šaltinių tyrimus vainikavo 1900–1904 m. Krokuvoje išleistas Vilniaus, Lvovo, Varšuvos ir Krokuvos basųjų karmeličių vienuolynų kronikų keturtomis.

Kalinausko gyvybė užgeso 1907 m. lapkričio 15 d. Vadovicėse. Palaidotas Černos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais. 1937 m. Kalinausko palaikai perkelti į Černos vienuolyno koplyčią. 1983 m. birželio 22 d. Krokuvoje popiežius Jonas Paulius II paskelbė tėvą Rapolą Bažnyčios Palaimintuoju, o 1991 m. lapkričio 17 d. Romoje – Šventuoju. 2006 m. balandžio 28 d. Vilniaus r. Nemėžio vidurinei mokyklai suteiktas Šv. Rapolo Kalinausko vardas. 2007 m. lapkritį, minint 100-ąsias šventojo mirties metines, Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje atidengta jam skirta atminimo lenta. 2011 m. lapkričio 6 d. Nemėžyje Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pašventino pirmąją ir kol kas vienintelę Lietuvoje jo vardo bažnyčią. Šventąjį minime lapkričio 20 d. Jis laikomas Sibiro tremtinių, karių, karininkų ir beviltiškoje padėtyje atsidūrusių žmonių globėju.

Informaciją rengė LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja Ingrida Pajedaitė