Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės 150-osioms gimimo metinėms paminėti
2017 m. rugsėjo 18 – spalio 13 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Svajojau apie heroizmo darbus, pasišventimą...“, skirta Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės 150-osioms gimimo metinėms paminėti.
Eksponuojami Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės darbai bei tekstai apie jos gyvenimą ir kūrybą.
Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo seserys Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė.
Paragių dvare Tryškių valsčiuje (dabar Šiaulių apskritis) vidutinių nusigyvenusių žemaičių bajorų Ivanauskų – Karolinos Pečkevičiūtės ir Nikodemo Ivanausko – šeimoje 1867 m. rugsėjo 16 d. gimė Sofija, būsimoji rašytoja Lazdynų Pelėda. Tėvas buvo nepraktiškas meniškos sielos žmogus, idealistas. Motina – idealistė, sentimentali ir kilni. Jauna šeima išvyko į Miuncheną, kur tėvas studijavo Dailės akademijoje, kūrė eiles. Po ketverių metų šeima išvyko į Krokuvą, vėliau – į Varšuvą., o 1870 m. sugrįžo į Lietuvą. Kuriam laikui apsistojo Šiauliuose, čia 1872 m. gimė antroji duktė Marija. Tėvas buvo priverstas imtis vietinių kunigų užsakymų – tapyti, kopijuoti, atnaujinti šventųjų paveikslus, altorius, stacijas. Tačiau tuo pat metu dalyvavo ir dailės parodose, eksponavo savo paveikslus Peterburge, Varšuvoje.
1881 m. šeima persikėlė nuolat gyventi į Paragius. Be sesers Marijos Sofija turėjo du brolius. Seserys gimnazijos nelankė dėl neturto, todėl tėvas mergaites mokė pats. Lietuvių kalbos pramoko bendraudamos su lietuvių vaikais.
1891 m. Sofija ištekėjo už daug vyresnio bajoro Rapolo Pšibiliausko ir išsikėlė į Meškių-Gadoniškių dvarą, bet jos šeimyninis gyvenimas laimingas nebuvo. Praskolinęs tėvų dvarą, Sofijos vyras išvyko į Ameriką laimės ieškoti ir ten mirė. Žmona liko Lietuvoje su trimis vaikais.
1896–1897 m. Sofija pradėjo artimiau bendrauti su studentais, lietuviškų laikraščių bendradarbiais Vladu Sirutavičiumi ir Povilu Višinskiu. Pamažu Sofija įsitraukė į lietuvišką tautinį judėjimą. Manoma, kad lenkiškai ji bus rašiusi ir anksčiau. Jos sesuo Marija dar paauglystėje rašė eilėraščius, žinoma, ir apie lenkišką tėvo Ivanausko kūrybą. Padedama studentų (Sirutavičius taisydavęs jos kalbą, Višinskis konsultuodavęs įvairiais literatūros klausimais), Sofija vis labiau įsitraukia į lietuvių literatūros lauką. Pirmoji jos publikacija – 1898 m. Ūkininke paskelbta apysaka „Našlaitė“. Vėliau Varpe, Naujienose ir kitur pasirodė kiti jos lietuvių kalba rašyti grožiniai tekstai. Per Višinskį Sofija susipažino su Bite, keletą kartų lankėsi Joniškėlyje. 1903 m. Sofija Pšibiliauskienė, nutraukusi ryšius su vyru, dukra bei sūnumi ir persikėlusi gyventi į Vilnių, buvo jau pagarsėjusi rašytoja. Kurį laiką Sofija dirbo Petro Vileišio knygyne. Pragyvenimui rašytoja užsidirbdavo siūdama, siuvinėdama. Kasdieniai rūpesčiai neleido daugiau laiko skirti rašymui. Po spaudos draudimo intensyvėjant kultūriniam gyvenimui Vilniuje Sofija įsitraukė į lietuviškų draugijų veiklą – skaitė savo kūrinius „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“ draugijų rengiamuose vakaruose. Dėl nuolatinio skurdo buvo priversta keleriems metams palikti Vilnių, dirbo ir gyveno pas vaistininką Jurgį Milančių Vievyje. 1905 metų revoliucinis laikotarpis laikomas abiejų seserų Ivanauskaičių bendro darbo pradžia: buvo išspausdinti pirmieji Marijos apsakymai, juos į lietuvių kalbą išvertė Sofija.
Artinantis Pirmajam pasauliniam karui, su seserimi Marija sugrįžo į Paragius slaugyti sunkiai tuberkulioze susirgusios motinos. Sofija grįžo prislėgta skaudžios netekties – vos šešiolikos metų sulaukusi mirė dukrelė Emilija. Ūkis Paragiuose buvo nugyventas, sūnus Stasys sunkiai dirbo tėvo paliktame Meškių-Gadoniškių dvarelyje, tėvas uždarbiavo tapydamas paveikslus bažnyčioms.
Namuose seserys pasidalijo darbais, Sofija dažniausiai per dienas mezgė šeimynai pirštines ir kojines, vasarą ravėdavo parko gėlynus ir daržus. Neteikė malonumo kartais apsilankantys kaimynai iš aplinkinių dvarų, nes ir jų atnešamos naujienos buvo vis prastesnės. Žinią apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą aptemdė motinos mirtis. Karo nusiaubtame ir apiplėštame Paragių ūkyje pragyventi buvo sunku. Sofija buvo išvykusi į Kauną, gavo darbo Čiurlionio paveikslų galerijoje, tačiau ir ten atlyginimas buvo menkas, dirbti reikėjo šaltuose ir drėgnuose rūsiuose, tuberkuliozė palaužė ir taip trapią rašytojos sveikatą. Grįžusi į Paragius, ji neilgai sirgusi, auštant 1926 m. pavasariui, mirė ir buvo išlydėta tuo pačiu keliu į Tryškius, į kapines, kur jau ilsėjosi motina.
Seserų Sofijos ir Marijos bendradarbiavimas visuomenei nebuvo žinomas iki tol, kol mirė Sofija. Jį atskleidė L. Gira. Seseriai mirus, Marija Lastauskienė persikėlė gyventi į Kauną ir ėmė rašyti lietuvių kalba. Nuo tada kūrinius ji skelbė savo pavarde.
„Sofijos Pšibiliauskienės stipriausiuose kūriniuose apstu meilės ir užuojautos likimo ir gyvenimo aplinkybių nuskriaustiems, vargstantiems žmonėms, tasai nuoširdumas paperka gal ir dėl to, kad ateina iš pačios rašytojos gyvenimo patyrimo, iš pačios pergyventų nusivylimų ir apmaudų dėl anksti išblėsusių jaunystės idealų. Dėl tos žlugusių, tačiau širdžiai paguodos teikusių idealų šviesos, dėl nesenkančio lyrizmo verta Sofijos Pšibiliauskienės-Lazdynų Pelėdos knygas atsiversti ir XXI amžiuje“ – teigia žurnalistas, kraštotyrininkas Leopoldas Rozga.
Parengė LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyriaus darbuotoja Rūta Kazlauskienė