Parodoje – Lietuvos piliakalnių tyrinėjimų apžvalga LMA Vrublevskių bibliotekos rinkiniuose
2017 m. rugsėjo 6 – spalio 4 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Čia piliakalniu slenka žemyn akmenėlis sunkus pamažu: Lietuvos piliakalnių tyrinėjimų apžvalga LMA Vrublevskių bibliotekos rinkiniuose (XIX a. vid. – XX a.)“.
Piliakalniai yra svarbūs Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje susiformavę gamtos ir žmogaus kūriniai, turintys didelę istorinę, archeologinę reikšmę. Piliakalniai mokslui – tai mūsų žemės metraščiai, turtingas praeities pažinimo šaltinis, kuriuose galima rasti istorinių kovų, kasdieninio gyvenimo pėdsakų. Atsižvelgiant į tai, kad piliakalniai ir prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės, baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis, 2017-ieji paskelbti Piliakalnių metais.
Bibliotekos fonduose saugomo rankraštinio paveldo dokumentai supažindina lankytojus su piliakalnių tyrimais XIX a. viduryje – XX a., archeologais, tyrinėjusiais piliakalnius, juose rastais radiniais, vizualine informacija. Didžioji dalis parodos eksponatų yra iš archeologų Petro Tarasenkos, Prano Kulikausko ir Reginos Volkaitės-Kulikauskienės fondų. Parodoje eksponuojami kasinėjimų dienoraščiai, piešiniai, fotografijos, įvairūs dokumentai iš Punios, Nemenčinės, Aukštadvario, Rudaminos, Narkūnų, Maišiagalos, Kernavės, Migonių, Apuolės, Pajevonio – Kunigiškių, Darbutų, Medvėgalio, Moškėnų – Laukupėnų, Velikuškio, Poteronių, Merkinės, Paukščių kalno piliakalnių kasinėjimų ir tyrimų. Eksponuojamas Eustachijaus Tiškevičiaus darbas apie piliakalnių kasinėjimus, Tado Daugirdo Darbutų piliakalnio tyrimai.
Trumpai pažvelkime į piliakalnių istoriją. Jau I tūkst. pr. Kr. Lietuvoje buvo įtvirtinimų, kuriuos galima laikyti ankstyviausiais piliakalniais.
Piliakalnį sudaro piliakalnio aikštelė ir jos įtvirtinimai iš žemių (pylimai, grioviai, terasos ir šlaitai) bei iš medžio (tvoros, užtvaros, bokštai, sienos). Piliakalnio aikštelėje stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai.
Prie piliakalnio glaudžiai šliejasi papėdės gyvenvietės, priešpiliai ir papiliai. Papėdės gyvenvietės – tai piliakalnį įrengusios ir jį, kilus pavojui, gynusios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta. Priešpiliai ir papiliai atsirado XIII–XV a. pradžioje, už piliakalnio ribų stiprinant piliakalnyje stovėjusią pagrindinę medinę pilį. Priešpilio pavyzdys yra Narkūnų Mažasis piliakalnis (Utenos raj.). Pavieniais atvejais pilis turėjo du priešpilius (Kernavės Mindaugo Sostas ir Lizdeikos Kalnas).
Piliakalnių tyrimų kryptys yra dvi: 1) piliakalnių pirminė apžvalga ir informacijos apie juos rinkimas bei 2) archeologiniai kasinėjimai.
Pirmuosius susidomėjimo Lietuvos piliakalniais pradmenis aptinkame dar XVI a. (Motiejus Strijkovskis). Daugiau dėmesio Lietuvos piliakalniams pradėta skirti XIX a. Tai Pranciškus Vilčinskis (1799–1859), 1835 m. kasinėjęs Narkūnų ir Pakalnių (dab. Utenos raj.) piliakalnius, ir Fridrichas Diubua diu Montperio (1798–1850), parašęs apie juos pirmąjį apibendrinamąjį darbą. Eustachijus Tiškevičius (1814–1873), nuo 1837 m. kasinėjęs Vilniaus ir Minsko gubernijų piliakalnius, savo 1849 m. darbe „Badania Archeologiczne nad Starożytnościami Dawnej Litwy i Rusi Litewskiej“ (Senovės Lietuvos ir Lietuvos Rusios senienų archeologiniai tyrimai, LMAVB RS F9-382, L.5) mini, kaip lietuviškas „piliakalnis“ skamba pažodžiui išvertus į lenkų kalbą – „Sypana-Góra [supiltas kalnas]“. XIX a. antroje pusėje labai išplito mėgėjiški piliakalnių kasinėjimai, kurių tik maža dalis buvo kiek fiksuota, ir tik padriki jų duomenys pasiekė mūsų dienas. Tarp jų yra Juozapo Žiogo (1868–1935) 1898 m. vykdyti Imbarės (Kretingos raj.) piliakalnio kasinėjimai.
XIX a. pabaigoje prasidėjus lietuvių nacionaliniam išsivadavimo judėjimui išaugo susidomėjimas krašto istorija ir tuo pačiu piliakalniais. Pirmąjį Lietuvos 63 piliakalnių sąrašą dar 1872 m. sudarė Motiejus Valančius (1801–1875) (išspausdintas 1887 m.). Kovų su kryžiuočiais laikų piliakalniams didelį straipsnį pirmuosiuose 1883–1884 m. „Aušros“ numeriuose paskyrė Jonas Basanavičius (1851–1927). Tačiau daugiausia duomenų apie Lietuvos piliakalnius pateikė Fiodoras Pokrovskis (1855–1903) savo sudarytuose Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų archeologiniuose žemėlapiuose. Juose pateikiama iš literatūros ir pagal specialias anketas surinkta informacija apie 230 piliakalnių, esančių dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Juozapas Radziukynas (1841–1925), 1909 m. išleido lietuvišką knygelę apie 36, daugiausia Užnemunės, piliakalnius. XIX a. pabaigoje piliakalnius tirti pradėta plačiau ir išsamiau. 1886 m. Tadas Daugirdas (1852–1919) Darbutų piliakalnyje (Raseinių raj.) ištyrė 86,5 m2 plotą, viską kruopščiai fiksuodamas. Nors šių tyrimų rezultatai liko neskelbti, bet tai yra Lietuvos piliakalnių tikrų mokslinių kasinėjimų pradžia.
Iki I pasaulinio karo Liudvikas Kšivickis (1859–1941) sujungė piliakalnių žvalgymus su jų plačiais kasinėjimais bei sukauptų duomenų skelbimu. Pagrindiniai apie 100 žvalgytų, daugiausia Žemaitijos, piliakalnių duomenys paskelbti populiariai parašytoje knygoje „Žemaičių senovė“. L. Kšivickis 1911 m. kartu su T. Daugirdu tyrė ankstyvąjį Moškėnų piliakalnį (Rokiškio raj.) ir šio tyrimo medžiagą paskelbė.
Po 1918 m. piliakalnių tyrinėtojais buvo Lietuvos kariuomenės karininkai – Petras Tarasenka (1893–1962) ir Vladas Nagevičius (1881–1954).
V. Nagevičius 1931–1934 m. vykdė didžiulių apimčių Apuolės (Skuodo raj.) ir Įpilties (Kretingos raj.) piliakalnių kasinėjimus. Jis į Lietuvos archeologiją įdiegė nemažai naujovių, tarp jų aerofotografiją, kasinėjimų filmavimą, profesionalių fiksuotojų ir kt. pasitelkimą, tyrimų medžiagos populiarinimą bei jų rezultatų pristatymą tarptautiniuose archeologų kongresuose.
P. Tarasenka daugiausia dėmesio skyrė duomenų apie piliakalnius (daugiausia Aukštaitijos bei pietų Lietuvos) rinkimui ir populiarinimui. Jau apie 1925 m. jis parengė 670-ies Lietuvos piliakalnių sąrašą, 1928 m. papildytą 52 piliakalniais. Piliakalniams daug dėmesio skirta ir tais pačiais metais pasirodžiusioje „Lietuvos archeologijos medžiagoje“. Taigi, P. Tarasenkos dėka buvo sudarytas išsamus Lietuvos piliakalnių sąrašas. P. Tarasenka 1956 m. išleido svarbią knygelę apie visą Lietuvos piliakalnių raidą.
Pokariu piliakalnių tyrimus tęsė Pranas Kulikauskas (1913–2004) ir Regina Volkaitė-Kulikauskienė (1916–2007). Pirmasis jų 1952–1954 m. kasinėtas buvo Nemenčinės (Vilniaus raj.) piliakalnis. P. Kulikauskas daugiausia nusipelnė kaip Užnemunės piliakalnių tyrėjas. R. Volkaitė-Kulikauskienė daugiau gilinosi į atskirų tipų piliakalnius: miniatiūrinius (Migonys, Kaišiadorių raj.) ir garsius vėlyvuosius (Punia, Alytaus raj.). Daugiau dėmesio Kulikauskai skyrė vėlyvųjų – kovų su Ordinu laikotarpio – piliakalnių tyrimams (Maišiagala, Vilniaus raj.; Narkūnai, Utenos raj.; Kernavė, Širvintų raj.). Šių kasinėjimų pagrindu pradėta kalbėti apie piliakalnius-slėptuves; piliakalnius – prekybos ir gamybos centrus, net piliakalnius – teritorijų administracinius-politinius centrus.
Žvalgomųjų ekspedicijų darbo rezultatas buvo piliakalniams skirtas „Lietuvos TSR archeologijos atlaso“ II tomas, 1975 m. Autorių kolektyvas (A. Tautavičius, E. Grigalavičienė, V. Daugudis, A. Merkevičius) jame pateikė duomenis apie 855 piliakalniais laikomus objektus.
1957–1991 m. 15 piliakalnių kasinėjo Vytautas Daugudis (1929–2002). Įspūdingiausių ir svarbiausių rezultatų jis pasiekė jau pirmame 1957–1960 m. tirtame Aukštadvario piliakalnyje (Trakų raj.), kurio ankstyvasis sluoksnis yra iš II a. pr. Kr., ir kurio tyrimo medžiaga liko neskelbta, bet jos dalies apie šį piliakalnį esama Prano Kulikausko (F376) ir Reginos Volkaitės-Kulikauskienės (F377) fonde.
Adolfas Tautavičius (1925–2006) 1953 m. parašė mokslų kandidato disertaciją „Rytų Lietuva mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje“ (F26-545), kurios dalis medžiagos skirta ir piliakalniams.
Algimantas Merkevičius (1933–2014), vadovaujamas R. Kulikauskienės, 1960 m. parašė diplominį darbą „Užnemunės archeologiniai paminklai“ (F376-181), kurio didelė dalis skirta ir piliakalniams.
Elena Grigalavičienė (Danilaitė) specializavosi Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių tyrimuose. 1976–1987 m. ji daug kasinėjo keturis piliakalnius. Jų paskelbta medžiaga tapo pagrindu, aptariant Lietuvos žalvario ir ankstyvąjį geležies amžius.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iš ilgalaikių piliakalnių kasinėjimų persiorientuota į jų yrančių dalių tyrimą bei naujų piliakalnių atradimus.
Nors jau tirti keli šimtai piliakalnių, tačiau dėl ankstesnės žmonių ir gamtos veiklos dalis jų yra negrįžtamai apardyti. Išlikusių, o kartu ir naujai atrandamų piliakalnių išsaugojimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms yra labai svarbus mūsų valstybės uždavinys.
Informaciją rengė LMAVB Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojai Saulius Žilys ir Mindaugas Simanavičius