Tarptautinė 1863 m. sukilimui dedikuota ekslibrisų paroda
2017 m. gegužės 3 – birželio 12 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje eksponuojama tarptautinė 1863 m. sukilimui skirta ekslibrisų paroda „1863 SUKILIMAS“, kurią Bibliotekai dovanojo Gariūnų verslo parkas.
1863 m. sukilimas, kartais dar vadinamas Sausio sukilimu – tai Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje. Sukilime dalyvavę įvairūs visuomenės sluoksniai (bajorai, dvasininkai, valstiečiai ir kt.) nevienodai įsivaizdavo sukilimo tikslus, tačiau vienas pagrindinių jo stimulų buvo atkurti per 1772, 1793 ir 1795 metų padalijimus sunaikintą Abiejų Tautų Respubliką. Bendros valstybės tradicijų atmintis, socialinio teisingumo ir laisvės siekis buvo pagrindiniai kovai su carine Rusija suvieniję veiksniai. Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas ir pareikalavo daugybės aukų, jis nužymėjo naują lietuvių tautinio judėjimo raidos etapą, pamažu tapdamas kovų dėl laisvės simboliu. Sukilimas buvo paskutinis okupuotos Abiejų Tautų Respublikos tautų bandymas atgauti laisvę tiesioginės ginkluotos kovos būdu, o jį numalšinus sekusi „knygnešių gadynė“ bei aušrininkų sąjūdis toliau tiesė kelius į valstybingumo atkūrimą.
Pažymėdamas istorinę bei kultūrinę šio sukilimo reikšmę lietuvių, baltarusių ir lenkų tautoms, Lietuvos Respublikos Seimas nutarė 2013-uosius paskelbti 1863 m. sukilimo metais. Minint šį svarbų istorinį įvykį Lietuvos dailininkų sąjungos, Gariūnų verslo parko ir Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyva surengtas tarptautinis ekslibrisų konkursas, kuriam kūrinius pateikė 78 dalyviai iš 28 šalių. Tačiau kelių dailininkų kūriniai neatitiko nuostatų ir konkurse negalėjo dalyvauti. Konkurso geografija labai plati, ji apima Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vokietiją, Norvegiją, Balkanų valstybes, Italiją, Turkiją, Kazachstaną, Japoniją ir net Argentiną, JAV ir kt. Dalyvių iš įvairių šalių gausa rodo, kad susidomėjimas šiuo grafikos žanru neslūgsta visame pasaulyje. Dažniausiai autoriai rinkosi klasikinėmis laikomas medžio ir lino raižinių ekslibriso technikas. Joms nenusileido ofortas, akvatinta. Rečiau pasitaikė dailininkų, kuriančių minkšto lako ar sausos adatos technika, užtat vis daugėja skaitmenines technologijas pasirenkančių menininkų.
Tradiciškai ekslibrisą suprantame kaip leidinio savininką nurodantį knygos ženklą. Tačiau mūsų dienomis ekslibrisas vis dažniau tapatinamas ne vien su konkrečiu savininku, bet skiriamas ir reikšmingoms datoms, jubiliejams, taip juo fiksuojamas istorinis procesas. Šiuolaikiniame ekslibrise vis dažniau peržengiamos šio žanro ribos: kinta, didėja ekslibriso formatas ir pamažu nyksta taikomoji jo paskirtis. Šiuolaikinis ekslibrisas artėja prie konceptualios savarankiškos miniatiūros. Tai tarytum mažųjų formų grafika, išreiškianti menininko pasaulėjautą, individualybę, leidžianti nedideliame formate sutalpinti platų subjektyvių išgyvenimų spektrą. Be klasikinių grafikos technikų (medžio ir linoleumo raižinių, oforto ir litografijos), į ekslibrisą, kaip ir kitus grafikos žanrus, vis dažniau veržiasi naujosios technologijos. Vis daugėja kompiuterinės grafikos pavyzdžių, patrauklių dėl palyginti trumpo technologinio proceso, tačiau ne visada sėkmingų dėl pernelyg komplikuotų kompozicinių ir spalvinių sprendimų.
Dailininkai, kurdami sukilimo metinėms skirtus ekslibrisus, dedikavo juos ne tik pagrindiniams sukilimo vadams (kunigui Antanui Mackevičiui, teisininkui Konstantinui Kalinauskui, karininkui Zigmantui Sierakauskui ir kt.), bet ir ryškioms nūdienos asmenybėms ar meno ir mokslo institucijoms: istorikams – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriui Vydui Dolinskui, VU profesoriui Alfredui Bumblauskui, ilgamečiam Lietuvos istorijos instituto darbuotojui ir vadovui Antanui Tylai; menininkams – Šarūnui Saukai, Arvydui Každailiui, Juozui Kalinauskui, fotomenininkui Rimantui Dichavičiui, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui, grafikui, ekslibriso meno Lietuvoje entuziastui ir puoselėtojui Alfonsui Čepauskui ir kt., Lietuvos istorijos institutui, Vilniaus universitetui, Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, Lietuvos rašytojų sąjungai, Krašto apsaugos ministerijai, Paberžės 1863 metų sukilimo muziejui ir kt. Papildoma dedikacija praplėtė ekslibrisų tematiką. Ne visada tai palankiai atsiliepė meniniams tikslams: daugelyje kūrinių dailininkai nepajėgė sutalpinti gausios informacijos. Perkrauti nereikalingomis siužeto detalėmis kai kurie ekslibrisai visiškai prarado ženkliškąją grafinės miniatiūros paskirtį, o mažame formate sutalpinti didelės apimties tekstai ir vaizdinės medžiagos gausa dažnai priminė chaotišką netvarką. Tačiau labiau norėtųsi kalbėti apie geriausius konkurse dalyvavusius menininkus, kurie talpiais vaizdiniais ir išgryninta forma gebėjo pateikti originalių sprendimų.
Įtaigiausia meniniu požiūriu ir temos atskleidimo prasme vertinimo komisijai pasirodė lenkų dailininko Adamo Čecho (Adam Czech) grafinė miniatiūra. Skausmingas istorinis sukilimas užkoduotas gilios, kone aklinos juodos spalvos ir tapybiškai niuansuotų pustonių slinktyje. Centre komponuojamas apibendrintas, vos įžiūrimas Pietos siluetas, tarytum perrėžtas plonytėmis baltomis įstrižainėmis su jose įkomponuotu šriftu – aliuzija į laiko tėkmę, o šventosios aureolėje įkomponuotas įrašas „Victory“ („Pergalė“) – tarytum sėkmės palinkėjimas ekslibriso savininkui. Jis, beje, dedikuotas Eugenijui Bulavui, Gariūnų verslo parko atstovui, vienam iš konkurso organizatorių. Informatyvus dokumentalumo prasme, estetiškas ir modernus savo forma yra serbų menininkės Snežanos Kezelės (Snežana Kezele) ekslibrisas, skirtas Lietuvos nacionaliniam muziejui. Raiškia grafine kompozicinių elementų darna ir netikėta temos interpretacija patraukia lietuvių menininkės Rasos Janulevičiūtės ekslibrisas, dedikuotas istorikui Alfredui Bumblauskui. Šie trys menininkai tapo pagrindinių konkurso premijų laureatais.
Asociatyvi ir daugiaprasmė vaizdinė scena atgijo preciziškame grafiko iš Lenkijos Zbignevo Janečeko (Zbigniew Janeczek) atspaude. Spalvingoje lietuvių grafiko Alfonso Čepausko ekslibrisų kolekcijoje emblemišku lakoniškumu išsiskyrė Lietuvos rašytojų sąjungai skirtas ekslibrisas. Šiems dviem menininkams paskirti konkurso diplomai.
Prizais ir padėkomis pagerbtas nemažas būrys Lietuvos ir užsienio šalių ekslibriso meistrų. Subtiliai niuansuoto spalvinio sprendimo ir jaukios kamerinės plastinės kalbos Valentino Ajausko ekslibrise atveriami dideli prasminiai klodai. Moderni, santūri ir elegantiška Rajmundo Aškovskio (Rajmund Aszkowski) iš Lenkijos pateikta ekslibrisų kolekcija. Tradicija ir klasikiniais ekslibrisų komponavimo principais rėmėsi bulgaras Roumenas Mihailovas (Roumen Mihailov), argentinietis Hektoras Rochasas Čaperonas (Hector Rojas Chapperon). Daugelio autorių ekslibrisuose interpretuojamos 1863 m. sukilimo mūšių scenos. Tradicine vaizdine sukilimo kovų ikonografija rėmėsi Henrikas Mazūras (Lietuva), Adrianas Seledženas (Adrian Selegen, Rumunija), labiau apibendrintus simbolius įprasmino Džiankarlas Pocis (Giancarlo Pozzi, Italija), Arūnas Vaitkus ir Algirdas Indrašius (Lietuva), lakoniška ekspresyvia raižysena sukilėlių mūšių dinamiką perteikė Alojzas Konecas (Alojz Konec, Slovėnija).
Gausi šios ekslibrisų parodos ekspozicija dar kartą patvirtino, kad ekslibrisas, nuo XVI a. išpopuliarėjęs kaip knygos meno dalis, ir XXI a. nepraranda pagrindinės misijos – įprasminti istorinę atmintį ir ją išreikšti talpia menine, poetine bei alegorine kalba. Jis išlieka svarbi kultūros komunikacijos priemonė, kurios vertė glūdi sutelktoje dvasios ir intelekto įtaigoje.
Pagal Reginos Urbonienės informaciją parengė Komunikacijos skyrius