Romėnų poetui Ovidijui skirta paroda
Publius Ovidius Naso (43 m. pr. Kr. – 18 m. po Kr.) ... nec poterit edax abolere vetustas
2017 m. balandžio 27 – birželio 30 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, Tado Vrublevskio skaitykloje veikia romėnų poetui Ovidijui skirta paroda. Joje galima pamatyti XVI–XVIII a. leistus Ovidijaus kūrinius, vertimus į lietuvių kalbą.
Jau prabėgo beveik du tūkstančiai metų, kai tolimame Romos imperijos užkampyje prie Dunojaus žiočių užgeso paskutinis didis romėnų poetas Ovidijus. Daugiau tokiu įstabiu talentu apdovanotų nebuvo nei tarp Ovidijaus amžininkų, nei vėliau kūrusių romėnų poetų.
Ovidijaus gimtinė buvo Italijos viduryje esantis Sulmonas. Šeima priklausė raitelių luomui, buvo pasiturinti. Ovidijaus tėvas norėjo, kad sūnus įgytų gerą išsimokslinimą, taptų politiku, būtų priimtas į senatorių luomą. Todėl jį išsiuntė į Romą mokytis iškalbos ir teisės. Po mokslų retoriaus mokykloje Ovidijus studijavo filosofiją ir retoriką Atėnuose bei Mažojoje Azijoje, domėjosi graikų menu, literatūra. Kaip daugelis to meto romėnų bandė tarnauti, tačiau jo netraukė nei politiko, nei advokato karjera. Nors tėvas nepritarė, Ovidijus atsisakė tarnybos, kuria labai bodėjosi, ir toliau gyveno kaip privatus asmuo.
Ovidijų nuo mažų dienų traukė mūzos: ką tik mėgindavo rašyti, viskas tapdavo eilėmis. Visai jaunutis Ovidijus pradėjo kurti nuo elegijų – tuo metu madingo ir visų mėgstamo žanro. Dar neišleidęs pirmosios Amores (Meilės elegijų) knygos jau buvo garsus. Ovidijus buvo sukūręs 5 elegijų knygas, bet jas reikliai peržiūrėjęs išleido tik tris. Jos pasiekė ir mus, o atmesti eilėraščiai dingo. Ovidijaus poezija nepaprastai skaidri ir aiški. Elegijos daro meilės enciklopedijos įspūdį: kiekvienas motyvas pateikiamas išradingai, kiekviena asociacija išbaigta. Manoma, kad po elegijų Ovidijus sukūrė tragediją Medėja, kuri mūsų laikų nepasiekė. Nelabai aiškaus žanro veikalas Heroides (Herojės) – mitų herojų moterų laiškai mylimiems vyrams. Jie yra emocingi, dramatiški, net tragiški. Dabar juos, išverstus E. Ulčinaitės, galime skaityti lietuviškai. Įgijęs patyrimo, Ovidijus ėmėsi meilės mokytojo vaidmens – išleido didaktinę poemą Ars amandi (Meilės menas). Nepakeliantiems meilės kančių paskyrė didaktinę poemą Remedia amoris (Vaistai nuo meilės). Tiek elegijos, tiek didaktinės poemos parašytos eleginiu dvieiliu. Tuo pačiu dvieiliu rašyta ir poema Fasti (Švenčių kalendorius), kuri liko nebaigta. Poetas sukūrė 6 knygas, kuriose aprašytos pirmųjų šešių mėnesių šventės, aiškinama jų kilmė, aprašomos jų apeigos. Aštuonerius metus Ovidijus kūrė rimtą mitologinį epą Metamorfozės. Jį rašė hegzametru. Parašęs dar neskubėjo išleisti, taisė. Tuo metu jį užklupo netikėtas ir nesuprantamas Oktaviano Augusto įsakymas vykti į tremtį. Nei tardymo, nei teismo nebuvo. Ovidijui buvo liepta išsikelti į Tomų miestą prie Dunojaus žiočių (į dabartinę Konstancą Rumunijoje). Išvykti reikėjo nieko nelaukiant. Mokslininkai iki šiol tik spėja galimas tremties priežastis, kaip spėliojo ir pats Ovidijus. Yra dvi spėjamų priežasčių rūšys: moralinis nusižengimas arba dalyvavimas politinėse intrigose. Tai buvo baisus smūgis iki tol Fortūnos lepintam poetui. Iš sielvarto jis sudegino Metamorfozių rankraštį, net bandė nusižudyti. Laimei, poeto bičiuliai jau buvo nusirašę Metamorfozes, o kai Ovidijus išvyko, jas išleido. Metamorfozėse sueiliuota apie 250 mitų, kuriuose pasakojama apie pavertimą arba pasivertimą kuo nors kitu: augalu, gyvūnu, mineralu, upe, žvaigždėmis. Tai lyg amžinas stichiškas procesas. Ovidijus sukuria amžinai kintančio ir judančio pasaulio vaizdą. Į lietuvių kalbą Metamorfozes išvertė A. Dambrauskas.
Į Tomus Ovidijus keliavo beveik pusę metų. Atvykęs ilgai negalėjo prisitaikyti ir susitaikyti. Poetą gelbėjo kūryba. Tremtyje sukūrė Liūdesio elegijas ir Laiškus iš Ponto. Elegijas į lietuvių kalbą išvertė E. Ulčinaitė. Tomuose Ovidijus praleido dešimt metų. Norėjo, kad bent jo pelenai grįžtų gimtinėn, bet ir tai nebuvo lemta.
Defugiunt avidos carmina sola rogos – tik eilėraščiai išvengia godžių laužų; tik poezija išvengia sunaikinimo.
Parengė Violeta Radvilienė pagal: Dilytė, Dalia. Antikinė literatūra. Vilnius: Jošara, 1998, p. 334–352.
Metamorfozės. Pabaiga.
Užbaigiau veikalą štai, kurio nei Jupiterio griausmas
Nesunaikins, nei ugnis, nei kardas, nei šimtmečių dantys.
Kai panorės, lai toji diena, kuri vien į kūną
Teisę teturi, užbaigs man metų nežinomą skaičių.
O geresniąja aš savo dalim virš žvaigždynų aukštųjų
Amžiais skrajosiu, ir nieks neįstengs ištrint mano vardo.
Žemės kraštuos, kur tik sieks raminanti Romos galybė,
Žmonės mane skaitys, ir lūpose būsiu aš gyvas,
Jeigu teisybės yra kiek dainių spėjimuos, per amžius.
Vertė A. Dambrauskas