Algirdui Juliui Greimui – 100

Nuo 2017 m. kovo 17 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Pasaulio kalbininko mokslinio ir kultūrinio palikimo Lietuvoje pėdsakais: Algirdui Juliui Greimui – 100“.

Parodoje eksponuojami Algirdo Juliaus Greimo darbai, jo mokslinės ir kultūrinės veiklos tyrinėjimai. Ją papildo Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose saugomi dokumentai: A. J. Greimo atvirlaiškis iš Paryžiaus Vytautui Sirijos Girai apie būsimą kelionę į Niujorką, Onos Bagdonaitės-Greimienės laiškai Vytautui Sirijos Girai apie profesoriaus universitetinę veiklą, jo veikalą „Struktūrinė semantika“. Iš gausios tyrinėjimų medžiagos matyti, kad Greimas tiek Lietuvai, tiek pasauliui aktualus ir šiandien.

Ekspozicija veiks iki 2017 m. balandžio 5 d.

2017-uosius LR Seimas yra paskelbęs A. J. Greimo metais, o UNESCO 100-ąsias jo gimimo metines įtraukė į pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių sukakčių sąrašą.

Algirdas Julius Greimas gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje (Rusija) Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių mokytojų šeimoje. Pasibaigus karui, nuo 1919 m. jis gyveno Kupiškyje, 1926–1927 m. lankė Kupiškio progimnaziją. 1927 m. persikėlęs į Šiaulius, 1929–1931 m. mokėsi berniukų gimnazijoje, vėliau apsigyvenęs Marijampolėje, baigė Rygiškių Jono gimnaziją. 1934–1935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete. Gavęs Lietuvos švietimo ministerijos stipendiją, 1936–1939 m. studijavo Grenoblio (Prancūzija) universitete kalbotyrą. Jau po vienerių studijų metų A. J. Greimas gavo psichologijos, fonetikos ir Prancūzijos viduramžių studijų pažymėjimus, o 1939 m. birželio mėn. įgijo filologijos licenciatą. Šių studijų metu A. J. Greimui didžiausią įtaką padarė profesorius, kalbotyros specialistas, dialektologas Antoninas Duraffouras, kurio siūlymu A. J. Greimas apsisprendė rašyti disertaciją istorinės kalbotyros ir dialektologijos tema.

1939 m. kovo mėn. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, jis grįžo į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Baigęs karinius kursus, nuo 1940 m. rudens A. J. Greimas dėstė prancūzų ir lietuvių kalbą Šiaulių mergaičių ir suaugusiųjų gimnazijose. Aktyviai įsitraukė į Šiaulių miesto teatro veiklą: vertė pjeses, konsultavo aktorius literatūros klausimais. 1941 m. birželio 14 d. kalbininko tėvai buvo suimti, atskirti ir išvežti į Sibiro lagerius. Algirdo tėvas Julius Greimas po trijų mėnesių mirė tremtyje. Motina 1948 m. pusiau legaliai grįžo į Lietuvą, kur buvo kalinama ir galiausiai vėl grąžinta į Jaboganą (Rusija). Iš ten ji buvo paleista tik po Stalino mirties.

1942 m. Algirdas Julius Greimas persikėlė į Kauną ir įsidarbino bibliotekos ekspertu Kultūros ministerijos Vidaus reikalų skyriuje. Jis įsitraukė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) veiklą, ruošė įvairias publikacijas laikraštyje „Laisvės kovotojas“, buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorių. Būtent „Varpuose“ pasirodė pirmosios A. J. Greimo publikacijos: „Binkis – vėliauninkas“ ir „Cervantes ir jo Don Kichotas“.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, A. J. Greimas, siekdamas išvengti jam gresiančių sovietinės valdžios represijų, pasitraukė į Paryžių. 1947 m. pradėjo eiti tyrėjo slavisto pareigas Mokslinių tyrimų centre, 1949 m. apsigynė disertaciją Sorbonos universitete.

1950–1958 m. dėstė prancūzų kalbos istoriją Aleksandrijos (Egiptas) universitete ir prancūzų kalbą katalikiškame mergaičių pensionate, 1958–1962 m. – prancūzų filologijos disciplinas Ankaros ir Stambulo (Turkija) universitetuose. Grįžęs į Prancūziją, 1960 m. A. J. Greimas kartu su bendraminčiais įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją, pradėjusią lingvistikos atgimimą ir atsinaujinimą Prancūzijoje. Po poros metų A. J. Greimas buvo paskirtas Puatjė universiteto kalbotyros profesoriumi, o 1965 m. išrinktas Paryžiaus praktinės aukštųjų studijų mokyklos (vėliau – Aukštųjų visuomenės mokslų mokykla) Bendrosios semantikos studijų centro vadovu. Jis vadovavo disertacijas rašantiems doktorantams, semiolingvistinių tyrimų grupei bei tarpdisciplininiam reikšmės tyrimų seminarui. Iš šio seminaro išaugo pasaulyje plačiai žinoma Greimo, arba Paryžiaus, semiotinė mokykla (École de Paris), kuri išsiskyrė savita semiotikos samprata, metodologija ir tikslais, plėtė semiotikos mokslo tyrimų lauką.

1965–1968 m. A. J. Greimas užėmė Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinio sekretoriaus pareigas, 1969–1971 m. vadovavo Tarptautiniam semiotikos ir lingvistikos centrui Urbine (Italijoje). 1971 m. ir 1979 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete, aplankė vaikystės, jaunystės vietas Kaune ir Kupiškyje.

Algirdas Julius Greimas žinomas ir kaip mitologas, senųjų tikėjimų tyrėjas. Mokslininkas tyrinėjo lietuvių mitologiją remdamasis jo paties įsteigtos Paryžiaus semiotinės mokyklos principais. Mitą jis laikė figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus.

A. J. Greimas nuolat rašė į išeivijos spaudą, o atkūrus nepriklausomybę, kiek galėdamas stengėsi atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, aktyviai rėmė idėjų apykaitą ir tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą, į Lietuvą siųsdamas savo mokinius, o lietuvių akademikus kviesdamas į Prancūzijos universitetus. Jis taip pat siūlė ambicingus lietuvių kultūros ateities projektus, skatino ir konsultavo kultūros žurnalų leidybą, polemiškai rašė periodinėje spaudoje.

Profesorius Algirdas Julius Greimas mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje. Gegužės 25 d. urna su profesoriaus palaikais buvo parskraidinta į Lietuvą ir palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse, Greimų šeimos kape.

1992 m. Vilniaus universitete įkurtas A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras.

„Išėjęs Greimas pasilieka veikalais, kuriuos mums paliko, su savo pasiekimais ir pasikartojimais, pasiūlymais ir paraginimais ieškoti toliau“ (Jean Delorme).

Parengė Rūta Kazlauskienė pagal:
 Nastopka, K. Semiotiko ištakos ir darbai: Algirdas Julius Greimas.
In: Lietuvos kultūros tyrimai. [T.] 3, Asmenybės, lytys, bendruomenės.
Vilnius, 2012, p. 48–56.