Broliai Pamokslininkai: Dominikonų ordino įkūrimo 800 m. jubiliejui
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje atidaryta paroda, skirta dominikonų ordino įkūrimo 800 metų jubiliejui, kuri veiks iki 2017 m. vasario 6 d.
1216 m. gruodžio 22 d. popiežius Honorijus III patvirtino Pamokslininkų ordiną (Ordo fratrum Praedicatorum, OP), įsteigtą šv. Dominyko (Domingo de Guzmán, 1170–1221). Baltą abitą su gobtuvu dėvintys dominikonai priklausė elgetaujančių vienuolijų, atsisakiusių nuosavybės ir pasišventusių evangelizacijai, šeimai. Jie buvo pirmieji vienuoliai, gavę teisę be atskiro leidimo sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių, ėmę steigti Rožinio brolijas ir Kryžiaus kelio stotis. Ordino tikslas – skelbti Dievo žodį ir studijuoti, pasirinkus šūkį „Tiesa!“ (Veritas!). Daug šv. Dominyko pavyzdžio įkvėptų vienuolių vertinami iki šiol, užtenka paminėti iškiliuosius dominikonus šv. Tomą Akvinietį, šv. Albertą Didįjį, tretininkę šv. Kotryną Sienietę, pal. Jokūbą Voraginietį ar Džordaną Bruną...
Dominikonai Lietuvoje veikė jau Mindaugo laikais. 1501 m. jie įsikūrė Vilniuje prie Šv. Dvasios bažnyčios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rusėniškų žemių dominikonai 1612 m. susijungė į Šv. Jackaus provinciją, o 1647 m. įkurta Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija su centru prie Šv. Dvasios bažnyčios. XVII a. Naugarduke ir Vilniuje įsikūrė seserys dominikonės, Verkiuose – dominikonai observantai. Išaugusio ir suklestėjusio ordino vienuolynus uždarė caro valdžia. Tarpukariu atsikūrusią provinciją netrukus panaikino sovietų valdžia. Dominikonai atnaujino veiklą tik 1992 m., įsikurdami Vilniuje prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios.
Parodoje į ilgą vienuolijos gyvavimo istoriją pažvelgta per žmones – brolius pamokslininkus, palikusius pėdsaką Bažnyčios, vienuolijos ar konvento gyvenime, daugiausia dėmesio skiriant LDK dominikonams. Šalia žymiausių ordino vienuolių pristatomas šv. Hiacintas (Jacek Odrowąż, m. 1257), liaudies tradicijoje vadinamas Jackumi, į ordiną priimtas paties šv. Dominyko ir savo misijų kelionėmis susijęs su Lietuva. Pamaldumas šventajam – Lenkijos ir Lietuvos globėjui – turi gilias tradicijas, dar 1501 m. prie tuometės Vilniaus miesto ribos (dabar S. Konarskio g.) jam pastatyta koplyčia.
Lietuvos Šv. Angelo Sargo dominikonų provinciją simboliškai pristato skirtingo laikmečio provincijolai. Pirmuoju Lietuvos dominikonų provincijolu 1647 m. tapo kun. Petronijus Kamenskis – vyskupas nominatas, teologijos magistras, pirmosios Lietuvos dominikonų istorijos autorius, paskutiniuoju – teologijos daktaras Tomas Jotautas (1830–1839), po jo rinkti bendri Lietuvos ir Rusios dominikonų provincijolai, vėliau – tik vikarai. Tarpukario Lietuvoje atkurtos dominikonų provincijos provincijolu tapo t. Bonaventūra Pauliukas (1935–1956), o po sovietų okupacijos ordiną atkūrė t. Dominykas Jonas Grigaitis (1914–2012) – pirmasis dominikonų kandidatas tarpukario Lietuvoje ir vienintelis dominikonas per visą okupacijos laikotarpį.
Pamokslininkų ordino charizmą studijuoti ir pamokslauti, teikiamą reikšmę mokslui ir vienuolių išsilavinimui liudija įvairūs dokumentai. Eksponuojamuose rankraščiuose atsiskleidžia studium formale ir studium generale veikla. Pastarojoje studijoje, įsteigtoje prie Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno, dėstyta teologija, Bažnyčios istorija, kanonų teisė, Šv. Raštas, filosofija, literatūra, matematika, kalbos ir kt. Vienuolių prisirišimą prie knygos, bibliofilinius interesus parodo eksponuojama knyga iš gausios (15000–20000 knygų) garsaus XVIII a. bibliofilo Dominyko Sivickio OP bibliotekos, jo laiškas dėl leidinio įsigijimo.
Puikiai išsilavinę LDK dominikonai tapo raštijos kūrėjais: jie rengė ir publikavo filosofinius, teologinius, vienuolijos istorijai skirtus veikalus, žodynus, pamokslų ir šventųjų gyvenimų rinkinius, didaktines knygeles. Parodoje pristatoma tik keletas XVIII–XIX a. leidinių, priklausančių Jurgio Kosakovskio (Kasakauskio), Dominyko Kochanskio, Jokūbo Falkovskio, Lauryno Bortkevičiaus ir kitų garsių dominikonų plunksnai.
Parodą papuošę ikonografiniai vaizdai kartu su rankraščiais ir senosiomis knygomis atskleidžia dominikonų vienuolijos gelmę, turtingumą ir išskirtinumą, atsispindintį jų herbo devize: Laudare, Benedicere, Praedicare („Šlovinti, laiminti, pamokslauti“).
Parengė Gita Drungilienė