Paroda, skirta Reginos Volkaitės-Kulikauskienės 100-mečiui
2016 m. rugsėjo 12–29 d. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje veiks paroda Atvėrusi žemę su joje slypinčiomis paslaptimis būsimoms kartoms, skirta archeologės, istorikės, kultūrologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės 100-mečiui.
Jubiliejinėje Reginai Volkaitei-Kulikauskienei (1916-2007) skirtoje parodoje eksponuojamas gausus mokslinis palikimas bei įvairią veiklą atspindintys dokumentai, nuotraukos. Šis palikimas, kurį mokslininkė padovanojo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai 2005 m., saugomas Reginos Volkaitės-Kulikauskienės fonde (F377). Svarbiausią parodos dalį sudaro mokslininkės archeologinių tyrinėjimų dienoraščiai. Tai Punios, Pryšmančių, Maišiagalos, Narkūnų, Kernavės archeologinių vietovių kasinėjimų užrašai, nuotraukos, išsamūs archeologiniai dienoraščiai, piešiniai ir schemos. Iš archeologinių kasinėjimų medžiagos gimė mokslininkės monografijos, kurios yra labai vertingos Lietuvos archeologijos mokslui. Šie leidiniai bei mokslininkės rašyti ir spausdinti tekstai eksponuojami parodoje. Taip pat galima pamatyti Reginos Volkaitės-Kulikauskienės fonde esančius dr. Jono Puzino ir Marijos Gimbutienės veiklą atspindinčius dokumentus. Paroda iliustruota gausiomis archeologinių kasinėjimų fotografijomis bei asmeninėmis nuotraukomis, kurias parodai paskolino Reginos Volkaitės-Kulikauskienės šeima.
Regina Volkaitė-Kulikauskienė gimė 1916 m. Kėdainiuose, mirė 2007 m. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.
1936 m. baigė Kėdainių gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo Lietuvos istoriją. Nuo 1938 m. spalio pradėjo dirbti muziejaus Priešistorinio skyriaus muziejininke, tvarkė archeologinius radinius, dalyvavo muziejaus renginiuose ir archeologinėse ekspedicijose Graužiuose, Upytėje, Veršvuose, Sargėnuose ir kt. 1940 m. baigė studijas Vilniaus universitete, rugsėjo 27 d. apgynė diplominį darbą „Rytinės baltų ribos priešistoriniais laikais“. 1941 m. balandžio mėnesį pakviesta dirbti asistente neseniai Vilniaus universitete įkurtoje Archeologijos katedroje, kurios vedėju buvo J. Puzinas. Nuo 1945 m. spalio Kauno universiteto Archeologijos katedros asistentė. Reorganizavus universitetą grįžo į Vilnių, kur iki 1952 m. dirbo universiteto Archeologijos-etnografijos katedroje. Be pedagoginio darbo tuo metu intensyviai dirbo prie didelės vėlyvojo geležies amžiaus studijos. 1951 m. sausio 5 d. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos gyventojų materialinė kultūra IX–XII a. (remiantis laidojimo paminklų duomenimis)“. Nuo 1962 m. lapkričio 1 d. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, kurio vyresniosios mokslinės bendradarbės pareigas ėjo iki 1992 m. balandžio 30 d. 1972 m. išrinkta Lietuvos mokslų akademijos nare-korespondente. 1977 m. buvo patvirtintas R. Volkaitės-Kulikauskienės mokslinis projektas, skirtas lietuvių etnogenezės tyrinėjimams, jo rezultatai apibendrinti 1987 m. kolektyvinėje monografijoje „Lietuvių etnogenezė“. 2005 m. R. Volkaitei-Kulikauskienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Atskira R. Volkaitės-Kulikauskienės interesų sritis – senovės lietuvių drabužiai ir papuošalai. Ta tema paskelbta nemažai straipsnių ir monografija (1997). 1979 m. jos pastangomis išleistas pirmasis „Lietuvos archeologijos“ tomas.
Tyrinėjimai
 |
Maišiagalos piliakalnis (1971–1973), Narkūnų piliakalnis (1976–1978), Kernavės piliakalniai Mindaugo Sostas ir Pilies kalnas (1979–1982 ir 1983), Rusių Rago pilkapynas (1963–1964) ir Čiobiškio pilkapynas (1964). Parengta pagal Lietuvos archeologijos draugijos informaciją |
Parodos rengėjai dėkoja jubiliatės dukrai dr. Raimondai Daivai Jankauskienei už nuoširdžią pagalbą, rengiant parodą bei už jautrų tekstą:
<...> 2016 m. rugsėjo 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė mano mama Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Oficiali jos biografija paskelbta enciklopedijose ir jai skirtuose leidiniuose: kada gimė, kur mokėsi, dirbo, kokius turi mokslo vardus, apdovanojimus, kokius leidinius publikavo.
Sunku ką nors bepridurti. Manau, kad jos gyvenimo esmė, pasišventimas darbui geriausiai atsispindi 2006 m. rugsėjo mėnesį devyniasdešimtojo gimtadienio proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje mamos darbų parodos atidarymo metu perskaitytame pasisakyme, kurį, mamai jau sunkiai sergant, abi rašėme, redagavome, verkėme, džiaugėmės ir liūdėjome:
Gerbiami kolegos, svečiai, parodos rengėjai,
Labai gaila, kad sveikata neleidžia man būti kartu su jumis, kartu apžvelgti savo nueitą kelią, pabendrauti ir padėkoti už jūsų domėjimąsi ir dalyvavimą šioje parodoje.
Jau prabėgo septyni dešimtmečiai nuo to laiko, kai, pakviesta savo mokytojo Jono Puzino, dalyvaudama archeologinėse ekspedicijose pirmą kartą pažvelgiau į atkastus palaidojimus.
Kapai su gerai išlikusiais papuošalais man padarė neišdildomą įspūdį, ir jau tada kilo mintis, kaip gi atrodė senieji Lietuvos gyventojai prieš daugybę metų, kaip jie, o ypač moterys, rengėsi ir puošėsi.
Nors po to sekė daugybė įvairiausių objektų – kapinynų, pilkapių, piliakalnių tyrinėjimų: Linksmučiai, Laiviai, Kurmaičiai, Nemenčinė, Migonys, Punia, Maišiagala, Narkūnai, Kernavė bei kiti, drabužių rekonstrukcija tapo mano neatsiejama mokslinių darbų sritimi. Ji domino mane visą mano gyvenimą ir todėl, jau nebedalyvaudama ekspedicijose, galėjau šiems tyrimams pašvęsti visą savo laiką bei apibendrinti ilgalaikių tyrimų medžiagą. Taip atsirado mano mėgstamiausi darbai: „Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai (I–XVI a.)“, (Vilnius, 1997) ir 2001 m. pasirodžiusi paskutinioji visus ilgus archeologijos srityje darbo metus atspindinti knyga – „Lietuva valstybės priešaušriu“.
Archeologija buvo man viskas – darbas, laisvalaikis, šeima, draugai. Prieš beveik porą metų iš gyvenimo Anapilin išėjo mano vyras archeologas Pranas Kulikauskas, su kuriuo archeologijos dėka susipažinau ketvirtojo pereito šimtmečio dešimtmečio pabaigoje ir atsisveikinau 2004 m. gruodyje.
Malonu, kad šiandien archeologijos moksle tiek daug naujų pavardžių, dalį kurių puikiai žinau, apie kitas jau neteko girdėti, malonu, kad yra kam tęsti pradėtus darbus.
Noriu palinkėti visiems esamiems ir būsimiems archeologams išgyventi tą neapsakomą atradimo jausmą, kada, prisilietus prie senovės alsavimo, nedidelių prieš šimtmečius gyvenusių žmonių būties fragmentų, pajunti tų laikų dvasią, suvoki buvusią kasdienybę, kovas, norus ir siekius.
Regina Volkaitė-Kulikauskienė, 2006 m. rugsėjis
Nuo pastarosios parodos prabėgo dešimt metų. Jau beveik dešimt metų, kai mama išėjo į protėvių šalį, kurios ištakas, istoriją tyrė visą savo gyvenimą. Mylėjo savo kraštą, mylėjo darbą, mylėjo žemę su joje slypinčiomis paslaptimis ir nebyliais praėjusių kartų buvimo liudininkais. Josios bibliografijoje, išleistoje 1996 m., 343 pozicijos – knygos, didesni ir mažesni straipsniai, įvairių konferencijų medžiaga. Tačiau ir tą paskutinį gyvenimo dešimtmetį jau būdama namuose, kamuojama įvairiausių ligų ir skausmų, toliau dirbo mėgstamą darbą ir paskelbė jau pasisakyme minėtas ilgus tyrinėjimų metus apibendrinančias knygas apie senovės lietuvių drabužius ir mūsų Lietuvos valstybės ištakas. Kiekvieną rugsėjį, sėdėdama prie savo darbo stalo, ir žvelgdama pro kambario langą į netoliese augantį seną milžinišką gelstantį klevą, apžvelgdavo prabėgusius metus ir susikaupdavo būsimiems darbams.
Šiandieną nebėra senojo klevo, nebėra mamos... 100 metų, 150, 200... Metai praeina, tačiau lieka žmonių darbai – amžinieji pėdsakai. <...>
Parengė Mindaugas Simanavičius, Rūta Kazlauskienė