Fotografijų paroda „Mano pasaulio žmonės“

Nuo 2016 m. liepos 7 d. iki rugsėjo 1 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veiks fotografijų paroda „Mano pasaulio žmonės“. Sociologijos mokslų profesorius, aktyvus Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Arvydas Virgilijus Matulionis, minėdamas savo 70-metį, pristato geriausių darbų panoramą. Kūrybinių darbų apžvalgoje profesorius mini, kad jo fotoaparato objektyvas dažniausiai fiksuoja žmones.

Pirmą fotoaparatą gavau maždaug prieš 57 metus. Ir ne bet kokį – „Smeną“ ar „Liubitelį“, o daug geresnės kokybės – „Maskvą“. Buvo toks plačiajuostis fotoaparatas su dumplėmis, matyt, po karo nuo vokiečių nukopijuotas. Pradėjau fotografuoti ne tik gamtos vaizdelius, bet ir savo tėvus, gimines, draugus. Kai buvau penktokas ar šeštokas, mūsų klasės auklėtojas Viktoras Karaliūnas įkūrė fotografijos būrelį. Fotografavau klasiokus, įvairius savo Vilniaus Antano Vienuolio mokyklos įvykius. Ne tik fotografavau, bet ir apie tai rašinėjau. Taigi noras buvo aiškus: tapti fotožurnalistu. Bet tėvai atkalbėjo: „Rinkis rimtą profesiją, o po to daryk ką nori“. Įstojau į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. Fotografijos nemečiau: greta instituto didžiųjų fotografų Arvydo Skiauterio ir Algio Abromaičio buvau trečiuoju filialo metraštininku. Be to, buvau ir Vilniaus fotoklubo nariu. Iki šiol prisimenu tą nuostabų bendravimą, kai greta mūsų, mėgėjų, buvo tokie fotomeistrai kaip Rimantas Dichavičius, Algimantas Kunčius, Vitas Luckus. Po to, kai Rimas eksponavo savo garsiąją parodą „Žiedai tarp žiedų“, puolėme visi fotografuoti aktus. Pasiutusiai subtilus dalykas. O koks pakilimas būdavo, kai fotografuodavome Dainų šventėse. Bet mano pagrindinė specializacija buvo vestuvės. Būtent per vestuves atsiskleidžia visa jausmų gama: ir jaudulys, kas bus, ir džiaugsmas, kad jau esi ne vienas. Mano minėtos serijos viršūnė – „Tiltas“: ant kabančio „Beždžionių“ tilto per Vilnelę stovi mano draugai Onutė ir Rimas Nivinskai ir jų svita. Kelias į gyvenimo nežinią. Jų šeimos perspektyva buvo puiki, ypač Rimo mokslinė veikla: neseniai apginta habilituoto daktaro disertacija. Norėjau pakartot tą pačią kompoziciją po keliasdešimt metų, bet nepavyko: Rimą pakirto gilus insultas. O už nuotrauką esu gavęs medalį tarptautinėje fotografijų parodoje „Ji ir jis“. Ji buvo atspausdinta ir geriausių Lietuvos fotografijų albume. Nuotrauka „Jaunoji“ buvo atspausdinta kasmet leistame geriausių Tarybų Sąjungos fotografijų albume. Taigi aktyviai fotografavau, dalyvavau parodose. Nuo 1969 m. esu Lietuvos fotografijos meno draugijos (dab. Lietuvos fotomenininkų sąjungos) narys. Dažniausiai mano fotoaparato objektyvas fiksuoja žmones. Matyt, neatsitiktinai gana greitai pakeičiau profesiją: 1969 metais buvau išrinktas Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos instituto Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Fotografijai liko mažiau laiko. Tačiau atsivėrė ir kitos galimybės: nuo 1978 metų dalyvauju pasauliniuose sociologų kongresuose ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, Azijoje, Australijoje bei Afrikoje. Taigi išmaišiau visą pasaulį, keliones primena tūkstančiai nuotraukų. Negaliu užmiršti ir dainuojančios revoliucijos laikų. Tai buvo auksinis metas ne tik man – sociologui, bet ir man – fotografui. Jau 1990 metais išleidome knygą „Lietuva ir Sąjūdis“, kuri buvo iliustruota mano nuotraukomis. Stovėjom balkone su Zinu Kazėnu suglaudę užpakalius (mat nebuvo vietos, kad nepagalvotumėte ko kito) ir fotografavom vasario 16-ąją prie Signatarų namų susirinkusią minią. „Lietuva, Tėvyne mūsų“, – giedojo žmonės. Vėjo gūsis, greta kabanti vėliava pakilo, nuspaudžiau aparato gaiduką ir gimė mano geriausia anų laikų nuotrauka. Dabar gi dažniausiai fotoaparato taikiklyje mano didžiausias džiaugsmas – keturi anūkai: du berniokėliai ir dvi panelės. Taigi neabejoju, kad nežiūrint įvairiausių galių pastangų, Lietuva buvo, yra ir bus.

Profesorius Arvydas Virgilijus Matulionis