Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka

Paroda „Alei Rūtai – 100“

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, pasitikdama iškilios poetės, prozininkės, pedagogės, JAV išeivijos  lietuvių visuomenės veikėjos Alės Rūtos (tikr. Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė) 100-ąsias gimimo metines, parengė parodą Alei Rūtai – 100.

Biblioteką ir Alę Rūtą siejo gražus ilgametis bendradarbiavimas. Savo rankraščių dalį Alė Rūta siuntė į Bibliotekos Rankraščių skyrių ir sukaupė savo asmeninį archyvą (F354). Archyvą tvarkė, su poete dažnai bendravo tuometinė skyriaus darbuotoja Danutė Petkevičiūtė-Labanauskienė. Bibliotekoje saugomi autorės prozos kūriniai, straipsniai, poezijos autografai, esė, atsiminimai, dienoraštiniai ir poetiniai užrašai bei jos ankstyvieji kūrinėliai. Išlikusios nuotraukos leidžia pažinti Alės Rūtos gyvenimo ir veiklos aplinką. Taip pat Bibliotekoje saugoma Alės Rūtos dovanota asmeninių knygų kolekcija. Parodoje galima pamatyti Alės Rūtos kūrybinį palikimą, rankraštinio palikimo dalį, dovanotas knygas. Ekspozicija veiks 2015 m. lapkričio 11–gruodžio 2 d.

Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė gimė 1915 m. lapkričio 16 d. Jos tėvas Jonas Nakas – žemdirbys, raštininkas, motina Emilija Sklėriūtė-Nakienė (1892–1953) – žemdirbė. Kūdikystėje E. Nakaitė augo Sankt Peterburge, kur Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pasitraukę jos tėvai, o 1918 m. grįžo į Lietuvą ir gyveno Rudžių kaime (Rokiškio r.).

1922–1926 m. mokėsi Kamajų (Rokiškio r.) pradžios mokykloje. Gyvendama pas senelį, motinos tėvą, Ciprijoną Sklėrių ir tetą Teofiliją Sklėriūtę-Matulionienę, 1923–1924 m. žiemą lankė Kunigiškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą. Vaikystėje klierikas Antanas Baltrukėnas ją mokė katekizmo ir paruošė sakramentams.

1934 m. E. Nakaitė baigė Rokiškio gimnaziją, kurioje priklausė pogrindinei ateitininkų organizacijai, pradėjo kurti ir spausdinti pirmuosius eilėraščius moksleivių laikraštėlyje. 1934 m. tėvo valia ji įstojo į Dotnuvos (Kėdainių r.) žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos, tačiau netrukus ją paliko ir tais pačiais metais pradėjo lituanistikos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studijų metais dalyvavo ateitininkų korporacijos „Birutė“ veikloje. Persikėlusi į Klaipėdą, kur 1935 m. buvo atidarytas pedagoginis institutas, 1935–1937 m. baigė studijas ir įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę. 1936 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, ėjo meno ir sporto vadovės bei kuopos valdybos narės pareigas.

Nuo 1937 m. E. Nakaitė trumpai mokytojavo Degimų (Mažeikių r.) pradžios mokykloje, 1938–1939 m. buvo Juodonių (Rokiškio r.) pradžios mokyklos mokytoja. 1939 m. persikėlusi į Vilnių, ji dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Pavyzdinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kartu tęsė lituanistikos studijas ir 1943 m. jas baigė Vilniaus universitete, parašiusi diplominį darbą „Žmogus M. Pečkauskaitės kūryboje“. Iki 1944 m. dirbo Aukštesniojoje technikos mokykloje lituanistikos lektore.

Iki 1940 m. E. Nakaitė bendradarbiavo spaudos leidiniuose „Naujoji Vaidilutė“, „Ateities spinduliai“, „Naujoji Romuva“, „Studentų dienos“. Rašė literatūros, kultūros klausimais, spausdino savo prozos vaizdelius, poeziją.

Už eiliuotą vaidinimą „Žiogas ir skruzdės“ 1942 m. jai buvo paskirta žurnalo „Žiburėlis“ premija.

1944 m. E. Arbačiauskienė-Arbas pasitraukė į Vakarus, trumpai mokėsi Vienos (Austrija) universitete, dirbo vaikų darželyje. Gyvendama Vokietijoje, E. Arbas debiutavo poezijos knygele „Be tavęs“ (1946 m.) ir novelių knyga „Likimo kelias“ (1947 m.). 1946 m. ji įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje.

1948 m. apsigyveno JAV – iš pradžių Detroite (Mičigano valstija), paskui apie 1952 m. persikėlė į Sakramentą (Kalifornijos valstija), po to – į Santa Moniką (Kalifornijos valstija), kur liko iki gyvenimo pabaigos.

Gyvendama Amerikoje, rašytoja dirbo įvairius darbus, tik laisvalaikį skyrė kūrybai, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. 1948–1949 m. buvo Detroito lietuvių moterų meno bei kultūros draugijos pirmininkė. JAV lietuvių spaudoje skelbdavo straipsnius visuomeninio gyvenimo bei kultūros temomis, recenzijas ir pasisakymus apie naujas knygas, spektaklius, o savaitgaliais dirbo lituanistinėse mokyklose lietuvių kalbos mokytoja, 1950–1952 m. buvo Detroito lietuvių ateitininkų organizuotos mokyklos vedėja.

E. Arbas dirbo Los Andželo (Kalifornijos valstija) lietuvių bendruomenėje, tris kadencijas buvo JAV lietuvių rašytojų draugijos valdybos narė ir valdybos sekretorė, tvarkė dokumentų archyvą ir organizavo renginius, pati juose dalyvaudavo, dažniausiai savo namuose priiminėdavo svečius – JAV ir Lietuvos menininkus. Jos kultūrinė ir organizacinė veikla skatino Dailiųjų menų klubo kūrybos vakarus ir sambūrius.

Literatūrinę kūrybą pasirašinėdama Alės Rūtos slapyvardžiu, E. Arbas sukūrė daugiau kaip 30 apysakų, novelių, poezijos rinkinių, kelionių įspūdžių, tačiau reikšmingiausia jos kūrybos dalis – romanai. Jos kūriniai buvo spausdinami Vokietijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Lietuvoje.

Nuo 1992 m. ji buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Alės Rūtos kūrybos tematika – prarastoji Tėvynė ir joje likę brangūs kenčiantys žmonės. Romanuose ji vaizdavo senąjį kaimą, pasakojo apie bolševikinės okupacijos ir Sibiro tremties vargus, apie partizanines kovas. Viena svarbiausių jos kūrybos temų – lietuviškoji imigracija į JAV nuo XIX a. Su dokumentiniu tikslumu ji pateikė emigrantų buities vaizdus, šeimų problemas, bendravimą tarp artimų žmonių.

Alės Rūtos kūrybai būdingas tradicinis realistinis pasakojimas, vidinis monologas, lyrinių ir epinių vaizdų pynės. Rašytoja pasižymėjo ypatinga pagarba ir meile žodžiui, subtiliai naudojo įvaizdžius, taikliai apibūdindama žmogiškuosius jausmus, gamtos reiškinius. Jos romanų herojai – menininkai, inteligentai, mokytojai, ūkininkai. Šviesiausiomis spalvomis jos kūryboje spindi pasiaukojančių motinų paveikslai, su ypatingu dėmesiu ji vaizduodavo mokytojų portretus.

Alės Rūtos romanai sulaukė palankaus įvertinimo Amerikoje ir Lietuvoje. Jos romanas „Trumpa diena“ gavo dienraščio „Draugas“ literatūrinę premiją. Romanas „Kelias į kairę“ laimėjo „Dirvos“ literatūrinę premiją. Už romaną „Pirmieji svetur“ Alei Rūtai paskirta „Draugo“ premija, už romaną „Mėlyno karvelėlio šviesa“ – Šaulių sąjungos Niujorko premija, už knygą „Margo rašto keliu“ – laikraščio „Darbininkas“ premija. Ji buvo apdovanota JAV lietuvių rašytojų draugijos premija, kurią įsteigė Lietuvių fondas, už 2000 metų geriausią romaną „Vargingos tėvynės vaikai“.

Kol leido jėgos, E. Arbas aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje, dalijosi prisiminimais apie savo kartos šviesuolius. Senatvėje rašė atsiminimus, publikavo straipsnius laikraštyje „Draugas“.

E. Arbas apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2006 m.).

Menininkė ištekėjo 1939 m., vyras Edmundas Arbačiauskas-Arbas (1915–2004) – dailininkas, architektas. Jų vaikai: Vijolė Elena Arbaitė (g. 1945 m.) – vertėja, verslininkė, Edmundas Arimantas Arbas (1950–1995) – mokslininkas, gydytojas neurobiologas, Rasa Emilija Ona Arbaitė-Chamberlain (g. 1955 m.) – dailininkė dizainerė, iliustratorė.

Alė Rūta mirė 2011 m. gruodžio 31 d. Santa Monikoje, palaidota šeimos kapavietėje šalia vyro Los Andželo Šv. Kryžiaus kapinėse.

Parengė Rūta Kazlauskienė (pagal Anykštėnų biografijų žinyno informaciją)
Nuotrauka Antano Sutkaus