Paroda „Degęs meile lietuviškam žodžiui“
2015 m. birželio 3–17 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Degęs meile lietuviškam žodžiui“, skirta kalbininko Jono Juškos 200-osioms gimimo metinėms.
Parodoje eksponuojami Antano ir Jono Juškų darbai. Didžioji jų dalis lietuvių filologijoje ir kultūroje užima svarbią vietą. Ekspozicijoje galima pamatyti vertingų rankraštinių dokumentų – Jono Juškos krikšto metrikų išrašus iš Žarėnų bažnyčios krikšto metrikų knygų, korektūrinį lietuvių–rusų–lenkų kalbų žodyno egzempliorių ir kt.
Jonas Juška gimė 1815 m. Dilbėje prie Žarėnų (Telšių raj.). Tėvas kilęs iš nesulenkėjusių smulkių bajorų Juškevičių. Sūnus save lietuviškai vadino Juška ir tokią pavardę rašėsi lietuviškose knygose.
Mokėsi Dotnuvos bernardinų mokykloje, 1833–1839 m. Kražių gimnazijoje, pats užsidirbdamas pragyvenimui ir padėdamas mokytis broliui Antanui. 1840–1844 m. studijavo klasikinę filologiją Charkovo universitete. Baigęs mokslus, dirbo mokytoju Mogiliovo, Naugardo, Jekaterinburgo ir Kazanės gimnazijose. Kaip lietuviui mokytojui, caro valdžia neleido dirbti Lietuvoje. Mirė Kazanėje 1886 m., o 1990 m. perlaidotas Veliuonoje.
Jonas Juška – pirmasis mokytas Rusijos caro valdomos Lietuvos kalbininkas, gavęs specialų filologinį išsilavinimą, nors Charkovo universitete kalbotyra tuomet dar nebuvo aukšto lygmens. Rusų filologo prof. I. Sreznevskio paskatintas, apie 1852 m. pradėjo tirti lietuvių kalbą, recenzavo įvairius veikalus apie lietuvius ir lietuvių kalbą. Pirmasis šios rūšies J. Juškos darbas buvo A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatikos (Praha, 1856) recenzija, paskelbta 1857 m. atskiru leidiniu. Ji išgarsino Jušką kaip gerą lietuvių kalbos žinovą. 1855 m. Juška sudarė lietuvių–sanskrito atitikmenų žodynėlį, apie 1856 m. pradėjo rašyti „Lietuvių kalbos šaknų žodyną“ (Литовский корнеслов). Tą darbą dirbo apie 10 metų ir nebaigė. Tai turėjo būti lyginamasis lietuvių, latvių ir prūsų kalbų žodynas su slaviškais atitikmenimis.
1861 m. J. Juška paskelbė studiją apie lietuvių kalbos tarmes ir rašybą. Lietuviškas variantas, pavadintas „Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašimas arba ortograpija“ buvo išleistas ir atskira knygele (1861). Tai pirmas lietuvių tarmių aprašymas, parašytas lietuviškai. Jame detaliau negu tais laikais Prūsijoje pasirodžiusiuose kalbiniuose darbuose aptariamos lietuvių tarmės, pateikiama jų klasifikacija.
1863 m. Juška įteikė Sankt Peterburgo mokslų akademijai lietuvių kalbos gramatikos (Учебная грамматика литовского языка) rankraštį, tačiau gramatika nebuvo išspausdinta.
Juška dar rašė lietuvių–rusų kalbų žodyną (Ручной литовско-русский словарь), bet jo nebaigė, teparašė iki žodžio marnastis. Tačiau ypač daug jis nusipelnė leisdamas brolio Antano Juškos sukauptą žodyninę ir tautosakos medžiagą, redagavo jo lietuvių–rusų–lenkų kalbų žodyną (galutinai suredagavo 10 lankų, žodyną iki L raidės išvertė į rusų kalbą, patikslino vertimą į lenkų kalbą).
Svarbiausias J. Juškos lietuviškas darbas „Kalbos“ (1861) parašytas orientuojantis į Prūsijos lietuvių raštų kalbą, jaučiamas ir Schleicherio gramatikos įtaka. Jonas Juška yra nusipelnęs ir lietuvių gramatikos terminologijai. Dalį terminų jis ėmėsi iš ankstesnių autorių, ypač S. Daukanto „Prasmos“ (1837), kitus darėsi pats. Atrodo, jis pirmasis pradėjo vartoti dabar visuotinai įsigalėjusius terminus galūnė, įvardis, skaitvardis, skiemuo, šaknis.
Iš: Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius: Mokslas, 1990. T. 4.