Paroda „Vilniaus senienų muziejui – 160“

2015 m. gegužės 7 – liepos 9 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Tado Vrublevskio skaitykloje) eksponuojama paroda „Vilniaus senienų muziejui – 160“. Eksponuojami muziejaus įkūrimo istoriją liudijantys dokumentai. Tai – istoriko Teodoro Narbuto laiškai Simonui Daukantui, kuriuose rašoma apie E. Tiškevičiaus planus įkurti senienų muziejų.  Tarp unikalių parodos dokumentų – Rusijos imperijos sosto įpėdinio Nikolajaus raštas E. Tiškevičiui, kuriame sosto įpėdinis sutinka būti Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus globėju (1858), Vilniaus senienų muziejaus lankytojų sąrašas (1858–1862); E. Tiškevičiaus 1772–1855 m. parengtas kaldintų medalių katalogo rankraštis su iliustracijomis (1870). Parodą puošia Vilniaus senienų muziejaus Archeologijos salės vaizdas (dailininkas Albertas Žametas, Charles-Claude Bachelier litografija).

Daugiau dokumentų apie Senienų muziejų ir jo įkūrėją E. Tiškevičių žr.: http://www.mab.lt/Tiskevicius/

Prieš 160 metų buvo įsteigtas pirmasis muziejus Lietuvoje – Senienų muziejus Vilniuje.

XIX a. I pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo būdingas bruožas – domėjimasis savo šalies praeitimi, kultūra, siekimas suvokti tai krašto senienų pagalba. Su to meto inteligentijos sąmoningu Lietuvos kultūros paveldo aktualizavimu susijusi ir nauja kolekcininkų karta, kuri siekė kryptingai rinkti ir sisteminti, propaguoti bei saugoti paveldą ateities kartoms. Tad neatsitiktinai iškilo ir idėja sukurti Lietuvoje viešą muziejų, kuris būtų mokslo ir visuomenės kultūrinio ugdymo židinys. Muziejaus steigimo iniciatorius buvo grafas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873), kultūros istorikas, savo krašto patriotas ir plačių mokslinių interesų žmogus. Anot jo paties, 1837 m. vasarą savo gimtinėje jis susidomėjo tenykščiais pilkapiais, juos kasinėjo ir kasinėjimų rezultatus aprašė spaudoje. Į jo straipsnį atsiliepė žinomas istorikas Teodoras Narbutas ir užsiminė, kad iškastos senienos galėtų būti Lietuvos muziejaus pradžia. T. Narbutas domėjosi ne tik archyvine medžiaga, bet ir archeologiniais radiniais, pats turėjo surinkęs kolekciją, kurią vadino „Lietuvos muziejumi“. Ši T. Narbuto įkvėpta mintis jau nebeapleido E. Tiškevičiaus. 1846 m. jis savo namuose Vilniuje atidarė lietuviškų senienų kabinetą, kurį galėjo aplankyti kiekvienas norintis jį pamatyti. Privatus ir neoficialus muziejus negalėjo aprėpti plačių E. Tiškevičiaus bei jo bendraminčių mokslinių ir kultūrinių aspiracijų, todėl 1848 m. jis kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, siūlydamas įsteigti Vilniuje Provincijos muziejų, tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Tik pakartotinis (1851 m.) E. Tiškevičiaus siūlymas buvo įgyvendintas: 1855 m. gegužės 11 d. caras pasirašė įsaką dėl Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo. Muziejus, E. Tiškevičiaus nuomone, buvo lygiai toks pat svarbus, kaip ir prie jo veikianti mokslinė draugija, gal net svarbesnis, nes kaip tik per muziejų visuomenė galėjo sužinoti apie draugijos veiklą.

Muziejaus ekspozicija duris visuomenei atvėrė 1856 m. balandžio 29 d. patalpose, anksčiau priklausiusiose Vilniaus universitetui. Tai buvo pirmasis viešas muziejus Lietuvoje. Jis faktiškai buvo visuomeninis, analogiškas daugumai to meto Europos muziejų. Tai buvo ne tik pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, bet ir apskritai pirmasis Lietuvos muziejus kaip institucija, savo rinkiniais, ekspozicija siekęs atspindėti Lietuvos valstybės istoriją. Be abejo, šis atspindėjimas buvo ribotas laikmečio suvokimu, tačiau galima teigti, kad tai buvo nacionalinio muziejaus užuomazga.

Muziejaus eksponatų pagrindą sudarė paties E. Tiškevičiaus padovanotos, iki tol jo privačią kolekciją sudariusios senienos. Besikuriančio muziejaus rinkiniai buvo papildyti uždarytų katalikiškų vienuolynų bei bažnyčių bibliotekomis, rankraščiais, dokumentais; uždaryto Vilniaus universiteto kabinetų eksponatų likučiais. Tolesnis muziejaus rinkinių gausinimas buvo susijęs su privačių asmenų bei visuomeninių organizacijų dovanojimais. Reikšmingiausi eksponatai į muziejų pateko iš turtingas istorines bei kultūrines tradicijas turinčių bajorų, dvarininkų giminių. Todėl tie eksponatai buvo reikšmingi ir kaip Lietuvos valstybės istorijos šaltinis. Rinkinių sparčiai gausėjo ir dėl pačių komisijos narių, krašto inteligentijos, aktyviai įsijungusios į eksponatų paieškas, rinkimą ne tik buvusioje LDK teritorijoje, bet ir užsienyje: Prahoje, Krokuvoje ir kt. E. Tiškevičiaus iniciatyva buvo daroma pastangų grąžinti į Lietuvą iš jos į Rusiją išvežtas kultūros vertybes. Be pačių komisijos narių į eksponatų rinkimą krašte aktyviai įsitraukė ir eiliniai valstybės tarnautojai, moksleiviai. Galbūt tai galima būtų laikyti ir savotišku kraštotyriniu sąjūdžiu, susijusiu su muziejaus įkūrimu (1858 m. muziejui aukojo 195 žmonės, o 1862 m. aukotojų buvo 323, jie muziejui padovanojo 6595 eksponatus).

Senienų muziejus ir prie jo veikianti Archeologijos komisija tuo metu buvo vienintelis mokslo centras Lietuvoje, nes muziejuje kaupiami eksponatai buvo svarbus mokslinių tyrimų objektas. Tuo pačiu tai buvo ir reikšminga kultūrinė įstaiga. Muziejaus kultūrinė įtaka buvo paveiki, nes muziejus krašte buvo populiarus. Per metus jį aplankydavo 3–10 tūkst. žmonių. Daugiausia lankytojų muziejus susilaukė 1862 m. – tais metais jo sales aplankė 10 360 žmonių. E. Tiškevičius džiaugėsi ne tik tuo, kad muziejuje sukauptos senienos buvo apsaugotos nuo pražūties, bet ir tuo, kad pasikeitė žmonių požiūris į namuose saugomas senas relikvijas, kurios ištraukiamos į dienos šviesą ir nuvalomos nuo dulkių kaip svarbus istorinės atminties ženklas. Gyventojai muziejaus veiklą labiausiai ir vertino istorijos didaktikos požiūriu.

Muziejus galėjo tapti ir vienu Lietuvos visuomenės kultūrinės ir politinės konsolidacijos židinių, nes prie jo veikiančios Archeologijos komisijos nariai buvo žinomi lietuvių visuomenės veikėjai M. Valančius, M. Akelaitis, J. Čiulda ir kiti. T. Narbutui paskolintus istorinių šaltinių nuorašus 1858 m. Vilniaus archeologijos komisijai paaukojo S. Daukantas, jis rengėsi atiduoti ir kitus istorinius dokumentus, bet, matyt, tai padaryti jam sutrukdė liga.

Muziejaus, kaip vienijančios įvairius ir daugialypius Lietuvos kultūros elementus, ugdančios savo šalies meilę įstaigos, veiklą nutraukė Lietuvos rusifikacijos politika, ypač beatodairiškai vykdyta po 1863 metų sukilimo. 1865 m. diduma Senienų muziejaus eksponatų buvo perduota Rusijos muziejams, kur jie ir iki šiol tebėra. Likę eksponatai buvo perduoti Vilniaus viešajai bibliotekai. Muziejus, netekęs lituanistinių rinkinių, tapęs bibliotekos dalimi, suvalstybintas, prarado ir iki tol turėtą svarbą ir įtaką Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

Žinomo Lietuvos kultūros istoriko, muziejininko Vinco Žilėno (1907–1982) pastangomis 1952 m. Senienų muziejaus rinkinių bei tarpukario Vilniuje veikusių mokslo draugijų rinkinių pagrindu buvo atkurta Senienų muziejaus struktūra, Lietuvos valstybingumo istoriją ir tautos kultūrą atspindinčios kolekcijos. 1968 m. Lietuvos nacionalinis muziejus (tuo metu Istorijos ir etnografijos muziejus), įsikūręs Vilniaus pilių teritorijoje, lankytojams atidarė išsamią ir turtingą eksponatais Lietuvos istorijos ekspoziciją. Tuo būdu buvo pratęstas XIX a. vidurio inteligentijos pradėtas darbas – nacionalinio muziejaus kūrimas. 1992 m. muziejus pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Nūdienos muziejaus darbuotojai savo darbe stengiasi išlaikyti pirmųjų Lietuvos muziejininkų suformuluotą principą: „Ieškoti ne grožio protėvių veiduose, bet panašumo“.

Ž. Būčio str. Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos ištrauka
Parodą parengė Erika Kuliešienė, Rūta Kazlauskienė