1949 m. vasario 16 d. deklaracijos minėjimas Atvirų fondų skaitykloje

2013 m. vasario 14 d., ketvirtadienį, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Atvirų fondų skaitykloje paminėjome 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją. Renginyje dalyvavo ir pranešimus skaitė Vilniaus universiteto istorijos fakulteto doktorantai Aistė Čepulytė ir Gediminas Petrauskas.

Pirmoji pranešėja A. Čepulytė klausytojus supažindino su 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, trumpai apžvelgė partizaninio karo pagrindinius aspektus, buvo paliesta ir partizanų karo vietų įpaveldinimo problematika. Po pranešimo klausytojai A. Čepulytės teiravosi apie išeivijos poziciją partizanų karo ir 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos atžvilgiu. Pranešėja išsamiai atsakė į klausimus, pažymėjo, jog deklaracijos signatarai buvo nepartiniai žmonės, kuriems nerūpėjo partiniai skirtumai, tarpukario seimams būdingi ginčai. A. Čepulytė pabrėžė, jog visa apimantis, vienijantis partizanus jausmas buvo meilė Tėvynei – nepriklausomai Lietuvai.

Antroje vakaro dalyje G. Petrauskas pasakojo apie partizaninio karo vietų tyrimus Lietuvoje, jų raidą nuo 1990 m. ir reikšmę archeologijos mokslui bei Lietuvos istorijai. Pranešimus papildė gausi ir išsami pranešėjų parengta vaizdinė medžiaga. Apie Minaičių bunkerio kasinėjimus, kuriame buvo pasirašyta 1949 m. deklaracija, pasakojo Vilniaus universiteto istorijos fakulteto docentas dr. G. Vėlius.

Renginio baigiamąjį žodį tarė Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, kuris pakvietė visus susirinkusius pamąstyti apie partizanų auką mūsų valstybei ir tautai. Direktorius bibliotekos bendruomenės vardu padėkojo pranešėjams.

Vakarui pasibaigus ir diskusijoms nurimus, taško dėti vis dėlto nereikėtų, nes renginys buvo skirtas ne tik paminėti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Minaičiuose pasirašytą deklaraciją, bet ir pabandyti suprasti jos prasmę bei reikšmę 1944–1953 m. Lietuvoje vykusiam partizanų karui, t. y. išprovokuoti renginio dalyvius kelti klausimus ir bandyti surasti atsakymus. Tenka pripažinti, jog nebuvo spėta aptarti ir išsiaiškinti daug svarbių klausimų. Galbūt pokalbio su pranešėjais metu ir klausytojams, ir renginio organizatoriams iškilo dar daugiau klausimų, negu jų buvo vakarui prasidėjus. Tačiau tai reikėtų laikyti bene svarbiausio renginio tikslo įgyvendinimu – sukelti diskusijas, apmąstymus, o ne tik statiškai paminėti šią mūsų valstybei svarbią datą. Būtent tuo ir pasižymi civilizuota, mąstanti, demokratiškas vertybes puoselėjanti visuomenė – argumentacijos ir pakantumo kupina polemika.

 

 

 

Vilhelmas Šulcas