Pirmosios Dainų šventės organizatoriui, muzikos pedagogui Apolinarui Likerauskui – 120

2015 m. rugsėjo 10 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko pirmosios Dainų šventės organizatoriaus, Druskininkų muzikos mokyklos įkūrėjo Apolinaro Likerausko 120-ųjų gimimo metinių minėjimas. Renginį vedė LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, sveikinimo žodį tarė buvusi Druskininkų muzikos mokyklos auklėtinė, dabar – LR Seimo narė Irena Degutienė.

Vakaro metu įžvalgomis dalinosi muzikologė Jūratė Sofija Vyliūtė ir A. Likerausko dukra Živilė Likerauskaitė-Klusienė. Buvo prisimintas šios išskirtinės asmenybės gyvenimo ir kūrybos kelias, demonstruojami dokumentai ir fotografijos, saugomi bibliotekos fonduose ir asmeniniuose šeimos archyvuose. Rugsėjo 14 – lapkričio 16 d. dokumentai bei fotografijos eksponuojami Tado Vrublevskio skaitykloje. Parodos rengėja – bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė. 

Būsimasis muzikas gimė 1895 m. Sankt Peterburge. Jo tėvas – Putilovo gamyklos šaltkalvis, buvo ir vienas iš Lietuvių savišalpos draugijos steigėjų, o motina – pagrindinė giesmininkė lietuviškose pamaldose. Pradinėse mokyklose Apolinaras mokėsi lenkų ir rusų kalbomis, bet su tėvais bendravo lietuviškai. 1907 m. tėvas gamykloje gavo traumą. Valdžia skyrė mažą pensiją, todėl šeimai teko grįžti į 10 ha tėvų ūkį Biržų apskrityje Karklinų kaime. 1910 m. Biržuose atsidarė keturklasė miesto mokykla ir po metų Apolinaras tapo šios mokyklos mokiniu, mokyklos chore dainavo boso partijas. 1915 m. pavasarį priartėjus karo frontui, skubiai organizuoti baigiamieji egzaminai, išduoti atestatai. Po nesėkmingo bandymo stoti į Vilniaus kunigų seminariją, ūkininkų prašymu Apolinaras pradėjo mokyti jų vaikus. Mokyklą įsteigė savo namuose Karklinuose.

1916 m. rudenį mokyklą Apolinaras perkėlė į Gaižiūnus. Iš Deikiškių koplyčios atsivežė fisharmoniją, suorganizavo chorą. Dar po metų pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. Besimokant antrus metus, buvo paskirtas klierikų choro vadovu. Chorą globojo kompozitorius Juozas Naujalis, kuris pasirodymų metu akomponuodavo. Dėl pervargimo Apolinaras susirgo, todėl studijas seminarijoje baigė. 1921 m. jis buvo priimtas į Konservatorijos dainavimo skyrių. Apsigyveno prie Kauno Karmelitų bažnyčios, kur vadovavo chorui. Ten susipažino su choriste, būsima žmona Adele Vaišnoraite. Tarpukariu Likerauskai susilaukė šešių vaikų.

Kauno konservatorijoje kompozitorius Juozas Žilevičius pirmasis pradėjo kalbėti apie tautinės dainų šventės reikalingumą, bet 1923 m. pats išvažiavo į Ameriką. Tuomet šventės organizavimo ėmėsi Likerauskas. Būdamas konservatorijos studentu jis pakvietė į pasitarimą Juozą Naujalį, Juozą Tallat-Kelpšą, Stasį Šimkų, Joną Bendorių, Julių Štarką, kunigus Adolfą Sabaliauską ir Petrą Marcinkevičių, Kauno burmistrą Joną Vileišį, Šaulių sąjungos, Šv. Cecilijos draugijos, Pavasarininkų draugijos, Jaunimo sąjungos atstovus. Visi pritarė pasiūlymui rengti dainų šventę. Sudaryta Organizacinė dainų šventės komisija, kurios pirmininku tapo Kauno miesto burmistras Vileišis, o pirmuoju vicepirmininku – Likerauskas. Pirmosios Dainų dienos koncerte, įvykusiame 1924 m. rugpjūčio 23 d., Likerauskas dirigavo jungtiniam pavasarininkų chorui. Baigęs studijas dainavimo skyriuje, 1925 m. Likerauskas perkeltas į operos skyrių, kurį baigė 1927 m. Nors dainavo keletą partijų operose, tačiau dėl plaučių uždegimo turėjo dainininko karjerą baigti. Kadangi už studijas reikėjo mokėti, dirbo trijose mokytojų seminarijose bei Švietimo ministerijoje. Po konservatorijos baigimo Apolinaras gavo pasiūlymą mokytojauti Biržų gimnazijoje. Juo pasinaudojo. Neilgai ten užsibuvęs 1928 m. persikėlė į Šiaulius ir įsidarbino mokytojų seminarijoje. Gavęs Švietimo ministerijos leidimą, įsteigė „Apolinaro Likerausko Šiaulių muzikos mokyklą“. 1930 m. Likerauskas dirigavo trečiojoje Dainų šventėje Kaune. Nuo 1940 m. jis gavo muzikos mokytojo darbą Panevėžio gimnazijoje. Netrukus įsidarbino ir naujai įsteigtose muzikos mokykloje bei mokytojų seminarijoje. Panevėžyje karo metais Likerauskas subūrė „Meno mylėtojų draugiją“, kuri vėliau tapo liaudies ansambliu. Meniniu lygiu šis ansamblis tuomet prilygo Jono Švedo vadovaujamam „Lietuvos“ ansambliui. Prasidėjus nesutarimams su muzikos mokyklos direktoriumi Mykolu Karka, Likerauskas buvo atleistas iš dėstytojo pareigų, o 1945 m. pasibaigus karui – suimtas. Kalintas Panevėžyje, Vilniuje. 1948 m. išvežtas į Komijos autonominės respublikos lagerį. Tais metais nužudyti jo žmona ir sūnus Apolinaras, o keturios dukros ir anūkas išvežti į Sibirą. Kadangi po kalinimo Likerauskas neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, išvyko į Marių autonominę respubliką. 1955–1957 m. Joškar Olos miesto filharmonijoje jis dirbo su vokalistais. Antrą kartą vedė. Jo išrinktoji buvo pianistė Aleksandra.

1957 m. grįžusi atostogauti į Palangą, Likerauskų šeima pateko į autoavariją. Likerauskas buvo sužeistas, o jo žmona ir jauniausia dukra Aušrelė žuvo. Pasveikęs muzikas dirbo Gorno Altaisko (Altajaus Respublika) operetės vyriausiu dirigentu. 1960 m. grįžęs į Druskininkus, įsteigė vaikų muzikos mokyklą, metus jai vadovavo, vėliau mokytojavo. 1963–1973 m. gyveno Frunzėje (dab. Biškekas, Kirgizija). Ten vadovavo styginių instrumentų liaudies orkestrui. Vėl grįžęs į Druskininkus, 1973–1977 m. vadovavo darbo veteranų chorui, o 1977–1982 m. – analogiškam chorui Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje. Mirė 1984 m., palaidotas Antaviliuose, o 2014 m. jo palaikai perkelti į Kauną.

Rasa Sperskienė
Renginio nuotraukos Valentinos Kulikauskienės >>>