Netradiciniai mokymai bibliotekos istorinėse erdvėse

Istorijos, lietuvių kalbos, tikybos ir etikos mokytojai turėjo galimybę dalyvauti netradiciniame seminare, vykusiame Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekos istorinėse erdvėse. Mokyklų tobulinimo centras kartu su biblioteka pakvietė mokytojus į dviejų dalių mokymus, kuriuose jie susipažino ne tik su bibliotekos istorija, bet ir su Rankraščių skyriaus fonduose saugomais rankraščiais, įdomiomis knygomis, jų istorija bei turėjo galimybę sužinoti įdomių faktų apie Kristijono Donelaičio gyvenimą bei kūrybą doc. dr. Sigito Narbuto paskaitoje.

Apie šiuos mokymus kalbamės su doc. dr. Sigitu Narbutu.

Kuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka sudomina skaitytojus?

Tai viena iš valstybinės reikšmės Lietuvos bibliotekų. Tokių, be mūsų, yra dar 4 – tai pačios didžiausios bibliotekos, kuriose, kaip ir pas mus, saugomas Lietuvai labai reikšmingas paveldas. Šiais metais gražiai pradėjome minėti Kristijono Donelaičio jubiliejų. Mūsų biblioteka išsiskiria tuo, kad saugome nemažai dokumentinio paveldo apie patį Donelaitį, jo gyvenimą, Mažąją Lietuvą, Prūsijos karalystę, taip pat Mažosios Lietuvos veikėjus. Bibliotekoje vasario mėnesio pirmoje pusėje eksponuojame stacionarią parodą apie Kristijoną Donelaitį ir kilnojamąjį jos variantą, kurį paskui „išleisime į kelionę“ po Lietuvą.

Taip pat pas mus saugoma daug kitų leidinių, kurie iš naujo atrandami, eksponuojami, apie juos kalba literatūros, kultūros istorikai, jais domisi mokytojai, mokiniai.

Kodėl, Jūsų nuomone, verta kalbėti apie Kristijoną Donelaitį?

Kristijonas Donelaitis yra ta simbolinė figūra, kuri įdomi pasauliui, nes reikšmingai, svariai, unikaliai, patraukliai kalba apie savo gyvenamąjį metą – XVIII amžių. Jis reikšmingai mums liudija apie lietuvių kalbą, kaip apie vieną seniausių ir archajiškiausių pasaulyje, atskleidžia jos unikalumą. Dėl Donelaičio poezijos novatoriškumo, jos artumo senovės graikų ar romėnų epams į Donelaičio kūrybą labai anksti atkreipė dėmesį mokytieji Europos žmonės. Po Martyno Liudviko Rėzos Donelaičio „Metų“ išleidimo 1818 metais, jo kūryba labai greitai pasklido Europoje: juo susidomėta ir Varšuvoje, ir Prahoje, ir Leipcige, ir Peterburge... Mums jis svarbus dar ir dėl tos priežasties, kad paskatino dirbti lietuvių kultūros, literatūros naudai tuos mūsų literatūros korifėjus, be kurių dabar neįsivaizduojame lietuvių literatūros.

Kaip senąja lietuvių literatūra būtų galima sudominti jauną žmogų?

Kokių nors ypatingų, efektingų receptų negaliu pasakyti. Manau, kad pagrindų pagrindas yra mūsų mokyklų programos, kurios palengva keičiasi. Jose pastebime vis daugiau autorių, įdomiai kalbančių apie mūsų valstybę, istoriją, kultūros tradicijas. Turėtų padėti ir mokytojų edukacija. Tas mokytojas, kuris ir po aukštosios mokyklos baigimo nesiliauja domėjęsis tuo, kas nauja atsiranda lituanistikos tyrimuose, yra pakankamai savarankiškas ir gali pats atrasti autorius, kurie gali labai netikėtai ir šiuolaikiškai prabilti, nors rašė prieš 300 ar 400 metų. Nemažai daliai mokytojų reikia tokių žinių. Todėl šiandien kartu su „Mokyklų tobulinimo centru“ kviečiame mokytojus, jiems pasakojame apie senąją lietuvių literatūrą ir rodome raštijos paminklus, kuriuos eksponuojame parodose. Manau, tai yra tas kelias, kuris turėtų vesti tiek mokytojus, tiek mokinius į žinojimą apie mūsų senąją literatūrą.

Su mokytojais kalbėjotės apie Kristijoną Donelaitį. Apie ką buvo Jūsų seminaras?

Mano paskaita yra skirta atkreipti dėmesį į tai, kad kalbėdami apie kurią nors kultūros ar literatūros epochą, mes pasirenkame keletą iškilių rašytojų ir pasinaudoję jų kūryba pristatome tuos laikotarpius. Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai – tai nėra teisingas kelias, nes tie rašytojai savu metu elgėsi labai „chuliganiškai“ ir laužė įprastines literatūrines konvencijas. Savo laikotarpiu nei vienas iš iškiliųjų nebuvo pripažintas dėl to, kad kūrė ir rašė ne apie tai, ką kūrė ir rašė šimtai jų amžininkų, o bandė ypatingai perteikti savo jauseną, mintis. Donelaitis taip pat buvo „chuliganas“ ir rašė ne taip, kaip tikėjosi ir laukė jo amžininkai. Mokytojams pasakojau apie to meto literatūrinę, kultūrinę kasdienybę, kad jie vėliau galėtų įvertinti tas naujoves, kurios su Donelaičio kūryba pasiekė jo amžininkus ir vėlesnes kartas.

Mokytojų atsiliepimai apie mokymus 

Aš jau esu buvusi šioje bibliotekoje su mokiniais. Labai patiko ir vaikams, ir man. Senosios knygos nuo XI a. iki XVIII a. tikrai daro įspūdį. Esu istorijos mokytoja, turiu darbo su istoriniais šaltiniais modulį, tad manau, kad verta mokinius atsivesti pažiūrėti senųjų spaudinių, rankraščių, pamatyti Lietuvos statutą. Labai įdomu pažvelgti į senąsias knygas, o ir bibliotekos pastatas – istorinis. Vaikams dabar sunku knygą į rankas paimti, tai galvoju, gal pabuvus čia kils noras skaityti. Mokiniams patinka edukaciniai užsiėmimai, išvažiuoti kur nors, o ne tik klasėje mokytis.
Nera Prakapienė, Vilniaus Salininkų gimnazijos istorijos mokytoja 

Labai patiko dr. Sigito Narbuto seminaras. Buvo apžvelgti Baroko literatūros bruožai, XVII – XVIII a. Europos literatūros ypatumai, kurie padeda atskleisti K. Donelaičio „Metų“ prasmes, savitumą. Senosios literatūros tyrėjas dr. Sigitas Narbutas kalbėdamas apie lietuvių grožinės literatūros raidą iki K. Donelaičio pateikė naujų įžvalgų, citavo tekstus, įdomiai pristatė parodą „Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas“. Džiaugiuosi VšĮ Mokyklų tobulinimo centro ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sumanyta ir organizuota edukacija mokytojams, kuri, manau, buvo vertinga ne tik lituanistams.
Aldona Šliažaitė, Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja 

Man labai didelį įspūdį padarė tai, kad galėjome prisiliesti prie gyvų, autentiškų XVI – XVII a. lietuvių raštų, raštijos šedevrų, paminklų. Labai nustebino kaligrafiškai gražus raštas, rašytas ranka. Tai vertybė, kuri nyksta. Žinoma, stengiamasi ją išsaugoti: mokyklose organizuojami dailyraščio konkursai. Manau, tikrai verta pasižiūrėti, kaip senovėje rašė žmogus, kai nebuvo kompiuterio, kai technologijos nebuvo taip pažengusios. Tais laikais knyga buvo suvokiama kaip vertybė. Dabar į šią vertybę žiūrima per kitaip: knyga perkeliama į skaityklę, bet tai nėra tas pats, kas autentiškas kūrinys.
Daiva Andriušaitienė, Vilniaus Salininkų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Mokyklų tobulinimo centro informacija,
Nuotrauka Valentinos Kulikauskienės