Paroda „Aušrai – 130“

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Aušrai – 130“.

„Aušra“ (AUSZRA) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis laikraštis lietuvių kalba, 1883–1886 m. leistas Ragainėje ir Tilžėje.

Apie būtinybę Lietuvoje leisti periodinį leidinį lietuvių kalba buvo mąstoma dar iki lietuviškos spaudos lotynišku šriftu uždraudimo. Dabar žinoma net keliolika asmenų, tuo metu jau aiškiai supratusių periodinio leidinio reikšmę ir vaidmenį tautos atgimimo procese. 1856 m. pabaigoje Laurynas Ivinskis sudarė pavyzdinį laikraščio „Aitvaras“ numerį. Peterburgo ir Maskvos lietuviai studentai 1875–1876 m. Peterburge jau buvo leidę hektografuotus laikraštėlius „Kalvis melagis“. Kai jaunosios kartos atstovams – Petrui Vileišiui, Jonui Šliūpui ir Jonui Spuduliui – nepavyko gauti rusų valdžios sutikimo leisti legalius lietuvių laikraščius Rusijoje, Jono Basanavičiaus iniciatyva buvo pamėginta Prūsijoje įsteigti draugiją ir Lietuvoje platinti Kaipėdoje M. Šerniaus redaguotą „Lietuvišką ceitungą“. Vėliau Jurgis Mikšas, pasitaręs su Jonu Šliūpu ir Petru Vileišiu, Jonui Basanavičiui, kuris tuomet gyveno Bulgarijoje, pasiūlė leisti visiškai naują laikraštį. Jau 1883 m. sausio 23 d. J. Basanavičius atsiuntė laikraščio programos apmatus su pratarmės tekstu ir keliais rašiniais pirmam numeriui – jis ir pasiūlė naująjį leidinį pavadinti „laikraščiu“.

„Aušros“ leidimo sumanytojais galima laikyti keturis asmenis: Joną Basanavičių, Andrių Vištelį, Jurgį Mikšą, Martyną Šernių. Svarbiausias iš jų yra Jonas Basanavičius. Jis ne tik davė lėšų „Aušros“ leidimui, bet ir plačiai susirašinėjo su to meto lietuvių inteligentais, propaguodamas žurnalo leidimo idėją, surinko pirmojo numerio medžiagą, ją suredagavo, parašė programinį straipsnį „Prakalba“ ir įdėjo į pirmąjį numerį kitą savo straipsnį „Apie senovės Lietuvos pilis“. Jonas Basanavičius 1883 m. parašė 1/3 , 1884 m. 1/6, 1885 m. –1/9, o 1886 m. –1/15 visos žurnalo medžiagos.

Be Jono Basanavičiaus, prie „Aušros“ leidimo daug prisidėjo Andrius Vištelis ir Martynas Šernius. Andrius Vištelis buvo vienas iš laikraščio leidimo idėjos sumanytojų, Martynas Šernius, turėdamas daug knygų leidybos patirties, padėjo praktiniais patarimais. Daugiausia „Aušros“ leidybos bei platinimo klausimais rūpinosi Jurgis Mikšas. Nežinoma, kas sugalvojo laikraščiui pavadinimą, tačiau Andrius Vištelis teigė, kad pavadinimą „Aušrai“ sumanęs Jonas Basanavičius. Istoriografijoje yra užuominų, kad pavadinimas galėjo ateiti ir iš Juozo Miliausko, ir iš Jono Šliūpo.

Pirmasis „Aušros“ numeris pasirodė 1883 m. balandžio mėnesį su išspausdinta kovo mėn. (kowinis) data. Pirmojo numerio pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantieji istorijos, visada lieka vaikais“.

Pirmieji penki 1883 m. numeriai buvo spausdinti Ragainėje (dab. Nemanas), nuo 6-tojo numerio iki 1886 m. – Tilžėje (dab. Sovetskas). Iš viso išleista 40 žurnalo numerių (29 knygelės): 1883 m. – 10 numerių (8 knygelės); 1884 m. – 12 numerių (7 knygelės); 1885 m. – 12 numerių (8 knygelės); 1886 m. – 6 numeriai (6 knygelės). Tiražas buvo apie 1000 egz.

Pirmojo numerio antraštiniame lape parašyta: „laikraštis, išleidžiamas per dra. Basanavičių“, vėliau paantraštė pasikeitė – „laikraštis, išleidžiamas Lietuvos mylėtojų“. Pirmasis numeris išėjo su antraštiniu puslapiu. Nuo devinto numerio pasikeitė žurnalo antraštės išvaizda. Pirmuosius trejus metus leidinys atrodė gana kukliai. Nuo 1886 m. pirmojo numerio jis pasidarė meniškesnis, imamos dėti iliustracijos. „Aušra“ buvo spausdinama gana gerame popieriuje. Spauda taip pat gana gera: vienodo intensyvumo, medžiaga išdėstyta taupiai. Kiekvienas numeris pasižymi šriftų įvairumu (vartojami 6–7 ir net daugiau šriftų), straipsnių antraštės išraiškingos, puslapių apačioje – nuorodos. Po kiekvienu straipsniu dedami skirtingi ornamentai – užsklandos.

„Aušra“ slaptai gabenta ir platinta Lietuvoje, įvairiose kitose Rusijos imperijos vietose, pasiekė Vakarų Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius. Užsimokėjusių prenumeratorių 1883 m. buvo 70, 1884 m. – apie 300 (kitomis žiniomis – 240), 1885 m. – 250, 1886 m. – 175. „Aušros“ redaktorių, leidėjų ir apskritai inteligentų aušrininkų pastangomis buvo sukurta naujoviška draudžiamosios lietuviškos pasaulietinės spaudos ir ypač „Aušros“ gabenimo bei platinimo organizacija. Nors jos organizatoriai buvo inteligentai, tačiau pagrindinio, sunkiausio, knygnešių darbo ėmėsi paprasti žmonės – daugiausia valstiečiai. Per šią organizaciją „Aušra“, jos leidiniai ir aušrininkų idėjos plito ne tik tarp lietuvių inteligentų, bet skverbėsi ir į platesnius visuomenės sluoksnius.

Iš pradžių laikraštis turėjo didelį pasisekimą. Prie laikraščio iniciatorių branduolio prisijungė Didžiosios Lietuvos ir kai kurie Mažosios Lietuvos inteligentai. Iš pradžių laikraštį rėmė ir kai kurie katalikų dvasininkai. „Aušroje“ bendradarbiavo Jonas Basanavičius, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Ansas Bruožis, Stanislovas Didžiulis, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Petras Kriaučiūnas, Juozas Miliauskas, Martynas Šernius, Jonas Šliūpas, Petras Vileišis, Andrius Vištelis-Višteliauskas – iš viso daugiau kaip 70 autorių, daugiausia pasirašinėjusių slapyvardžiais.

Apie „Aušrą“ susibūrė neoficialus politinis literatūrinis lietuvių inteligentijos sambūris – Aušrininkai, jungęs dešiniuosius liberalus (Petras Vileišis), demokratus (Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Mačys-Kėkštas) ir kairiuosius liberalus (Jonas Šliūpas). Jie skelbė ir skleidė to judėjimo idėjas ir vertybes, ugdė tautinę sąmonę, istorinę atmintį, skiepijo dvasinį protestą bei pasipriešinimą caro valdžios priespaudai. „Aušroje“ buvo paskelbta daug įvairaus žanro raštų Lietuvos istorijos klausimais. Leidinys dažnai aktualizavo tautos praeities įvykius, reiškinius, asmenybes.

Jau nuo pirmųjų numerių „Aušra“ skatino lietuvių tautos kovą prieš nacionalinės priespaudos ir prievartinės asimiliacijos (polonizacijos, rusifikacijos ir germanizacijos) politiką, kurią lietuvių žemėse įgyvendino caro ir kaizerio valdžia. Lietuvių kalbai reikalavo lygių teisių su kitomis kalbomis, rūpinosi nacionalinės savimonės ir bendrinės literatūrinės kalbos, spaudos, lietuvių kultūros ugdymu, pasaulietinio švietimo gimtąja kalba plėtojimu.

„Aušroje“ gausu istorinės publicistikos, grožinės literatūros kūrinių, literatūros kritikos raštų. 1883–1886 m. buvo išspausdinta daugiau nei dvidešimties poetų kūrinių – eilėraščių, pasakėčių, sekimų. „Aušroje“ eilėmis debiutavo A. Vištelis, P. Arminas-Trupinėlis, K. Sakalauskas-Vanagėlis, J. Mačiulis-Maironis ir kt. 1885–1886 m. laikraščio puslapiuose išsiplėtojo pirmoji lietuvių periodikoje diskusija literatūros temomis. Joje paliesti ir publicistikos reikalai. „Aušra“ rašė ir diskutavo dėl lietuvių žurnalistikos istorijos bei teorijos dalykų. Ji davė pradžią nacionalinės žurnalistikos ir publicistikos istorijos tyrinėjimams, skyrė dėmesį ir žurnalistikos teorijai, įvedė žurnalistikos terminų, kurie vartojami ir dabar. „Aušros“ redaktorių ir bendradarbių sukaupta literatūrinė ir publicistinė patirtis turėjo didžiulės reikšmės lietuvių periodinės spaudos istorijai. „Aušra“ parengė dirvą ir nurodė kryptį vėlesniems įvairių idėjinių krypčių laikraščiams ir žurnalams, pasirodžiusiems XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

„Aušra“ turėjo lemiamos reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui. Ji sužadino tautinį lietuvių sąmoningumą, subūrė lietuvius inteligentus ir padėjo formuoti jų tolesnės veiklos pagrindus. Nors „Aušra“ nebuvo pirmasis periodinis leidinys lietuvių kalba, tačiau nei Rytų Prūsijoje, nei JAV iki tol ėję lietuviški laikraščiai neturėjo tokios reikšmingos įtakos lietuvių dvasinės kultūros raidai.

„Aušros“ 130-osioms metinėms skiriamoje parodoje, kuri veiks iki gegužės 30 d., eksponuojami LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi 1883–1886 m. laikraščio komplektai, literatūra apie „Aušrą“, jos leidėjus, redaktorius ir bendradarbius.

Parengė Aida Grybienė