Parodos „Noriu būti Tavo knygoje... “. atidarymas

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2013 m. balandžio 11 d. vyko parodos Noriu būti Tavo knygoje...: XVII–XXI a. atminimų albumai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių atidarymas.

Gausiai susirinkusiems lankytojams įžangos žodį tarė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja dr. Rima Cicėnienė. Parodos idėjos mintis kilo atsižvelgus į Lietuvoje vykdomą egodokumentinio paveldo programą LEGODOK. Vienas iš parodą aplankiusių svečių buvo minėto projekto vadovas, VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto profesorius Arvydas Pacevičius. Jis susirinkusius supažindino su egodokumentikos esme – tai ne tik memuarinė ar biografinė raštija, tokia kaip dienoraščiai, atsiminimai, laiškai, bet ir testamentai, kitokie asmeninio pobūdžio raštai. Profesorius palygino, kad prisiminimų albumai panašūs į laiškus arba dienoraščius: jie turi adresatą, užima aiškią komunikacinę vietą dvaro, šeimos sistemoje. Lietuvos paveldo kontekste prisiminimų albumai atsirado ne XIX a., kaip dažnai manoma, bet žymiai anksčiau, jau XVII a. Tai galima pamatyti ir šioje parodoje, kur eksponuojamų albumų chronologinės ribos ir yra nuo XVII a. iki pat šių dienų. Profesorius priminė, kad į albumistiką derėtų žvelgti kaip į reiškinį, kaip į žmonių kasdieninio bendravimo priemonę ir kartu emocinės žmonių kultūros faktą. Čia svarbi albumo visumos pajauta – nors žvilgsnis akimirką knygelę išskaido į atskirus segmentus: išorę (dydį, formatą, įrišimą, popierių), tekstinę ir iliustracines dalis, nors joje ieškome žymių žmonių autografų ar unikalių piešinių, privalu nuolat „grįžti atgal“, t. y. prie atminimų albumo kaip vientiso žanrinio kūrinio. Šioje knygelėje svarbu viskas – pradedant viršeliu ir jame įspausta dedikacija, baigiant paskutiniu įrašu. Reikšmės turi ir albumo lapų spalva, netgi futliaras. Reikšminga net ir tokia detalė, ar piešiniai, apsaugoti perregimais minkštais popieriaus lapeliais. Visa tai padeda „įžengti“ į knygelės vidų. Žinoma, svarbi ir atminimų albumo statistika: įrašų kiekis, jų vieta, laikas, išsidėstymas, geografinė erdvė. Tik jaučiant atminimų albumo visumą galima rekonstruoti kasdieną – žmonių ryšius, bendravimą, pomėgius (taip pat ir literatūrinius, meninius), jų prioritetus (tai pat ir kalbinius), pagaliau seniai praeitin nugrimzdusių žmonių jausmus. O daryti tai ne tik įdomu, bet ir būtina, nes, kaip taikliai pasakė vienas žymiausių albumistikos tyrėjų Stanisławas Wasylewskis, „mažame albume dažnai būna užrakinta visa epocha“.

Profesorius paminėjo, kad tyrinėjant albumistiką galima plėstis tiek chronologiniu požiūriu, tiek kitais aspektais.

Vėliau parodą pristatė jos iniciatorė ir rengėja dr. Reda Griškaitė. Ji pabrėžė, kad albumistika – rimta tyrimų sritis. Jos pirmieji ėmėsi literatūrologai, kultūros bei meno tyrėjai ir galiausiai susidomėjo istorikai. Iš dalies tai nulėmė XIX amžius, kur iš vienos pusės vyravo sentimentalizmas, iš kitos – jį atmetantis pozityvizmas. Ir tik XX a. antroje pusėje istorikai susidomėjo kasdienybės istorija, atėjo atminimų albumų metas. Lietuvoje – tai unikalus ir mažai atskleistas istorijos šaltinis. Todėl ir šios parodos tikslų keletas: parodyti atminimų albumus kaip istorijos šaltinius; pademonstruoti jų tematinę įvairovę ir evoliuciją nuo XVII a. iki šių dienų. Kaip pabrėžė dr. R. Griškaitė, nesvarbių atminimų albumų nebūna, reikia tik mokėti juos „skaityti“. Parodoje eksponuojami albumai bei jų kopijos kiekvienas savaip ypatingi – čia rasime ir pirmąjį lietuviškos dainos tekstą su melodija, kurį įrašė B. Gedkantas, gausu albumėlių su miestų vaizdais, išlikę net su priklijuotais augalais. Pasitaiko ir ypač retų Vakarų Europos albumuose gyvūnų vaizdų. Tradiciškai gausu gamtos piešinių, įspūdinga žymių žmonių paliktų autografų kolekcija. Meniniu požiūriu akį traukia spalvotos įklijos, karpiniai, siuvinėti vaizdai ar iš plaukų bei plunksnų sukurti vaizdai.

Europos mastu duomenų apie albumus galima rasti elektroninėje bazėje Repertorium alborum amicorum. Tačiau Lietuvoje esantys atminimų albumai dar nėra suregistruoti. Net apytiksliai nežinoma, kiek jų yra. Pirmieji supratę jų vertę ir svarbą bei ėmęsi kolekcionuoti buvo L. Uzięmbla ir Luckievičius. Dr. R. Griškaitė priminė, kada bene gausiausia Lietuvoje albumų kolekcija saugoma LMA Vrublevskių bibliotekoje. Nemaža jų čia pateko jungiant buvusias Vilniaus bibliotekas į Vrublevskių biblioteką, taip pat po II pasaulinio karo atgabenta iš Karaliaučiaus krašto.

Parodos atidarymo rengėja ir iniciatorė palinkėjo visiems, kad mūsų kasdienybėje prisiminimų albumėliai suspindėtų kaip lelija, pavaizduota viename iš albumų ir tapusi pristatomuoju parodos akcentu.

Parodos atidarymo metu kilo mintis išleisti parodos katalogą, ši idėja sulaukė entuziastingo palaikymo. Tikimės, kad prisiminimų albumų paroda paskatins kitaip žiūrėti į šiuos egodokumentus, galinčius tarnauti kaip įvairiapusis istorijos šaltinis.

 

Informaciją parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė,
nuotraukos Valentinos Kulikauskienės