Paroda „Noriu būti Tavo knygoje... XVII-XXI a. atminimų albumai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių“.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2013 m. balandžio 11 – gegužės 9 d. eksponuojama paroda „Noriu būti Tavo knygoje... XVII-XXI a. atminimų albumai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių“.
Atminimų albumas (lot. album amicorum, vok. Stammbuch, angl. book of friendship, pranc. album d’amis, souvenir, it. libretti dell’amicizia, lenk. sztambuch, imiennik, trwalnik, pamiętnik, rus. альбом, альбаум, памятная книжка, книжка, книжица ir kt.), dar žinomas kaip filoteka (lotynų kalbos graikizmas philotheca) – savitas literatūros ir dailės žanras, susiformavęs Ankstyvaisiais viduramžiais, Renesansą išgyvenęs XIX a. pradžioje ir tebeegzistuojantis – nors ir gerokai pakitęs – iki šių dienų. Pirmieji atminimų albumai atsirado XVI a. pradžioje pirmiausia Vokietijoje, tačiau vadinamojo ankstyvojo atminimų albumo, arba štambucho, egzempliorių šiuo metu aptinkama ir Anglijoje, Austrijoje, Čekijoje, Danijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Švedijoje. Atminimų albumas atsirado universitetinėje aplinkoje, todėl pirmieji jų savininkai buvo studentai ir dėstytojai. Tačiau netrukus ši knygelė peržengė universitetų ribas, tapo populiari ir tarp literatų, pirklių, valdininkų, medikų, teisininkų, dailininkų, muzikų. Tokie albumai dažniausiai buvo knygrišykloje įrištos tuščių lapų knygos, į kurias savininko draugai ir pažįstami įrašydavo savo vardą, palinkėjimą arba prasmingą posakį. Knygos paprastai būdavo įrištos oda, kartais labai prabangiai, su auksuotais lapų krašteliais. Viršelyje dažnai būdavo įspaustas savininko vardas ir inicialai (ši tradicija išliko ir XIX a. albumistikoje). Albumo įrašą papildydavo heraldikos detalės, herbai, emblemos, alegoriniai ir buitiniai piešiniai. Tokia knygelė tapo neatskiriama kelionių palydove, taigi ir mokytų bei kilmingų asmenų keliavimo po Europą liudininke. Dažnai albumas atstodavo ir rekomendacinį laišką. Senieji XVI–XVIII a. atminimų albumai daugiausia buvo vyrų nuosavybė, tačiau pasitaiko ir moterų albumų. Šiandien šie pirmieji albumai – ne tik šaltinis, bylojantis apie ryšius tarp žmonių, jų kalbinę erdvę, ne tik ano meto kelionių geografijos liudininkas, bet ir unikalus dvasinio ir net intymaus žmonių bendravimo šaltinis.
Naują impulsą atminimų albumų kultūra įgavo XIX a. pradžioje. Atminimų albumas virto masiniu reiškiniu, ir tai lėmė ir sustiprėjusi literatūrinių salonų mada, ir Romantizmo epochoje atsiradęs draugystės kultas. Atminimų albumo paskirtis – įamžinti brangius vardus, sulaikyti akimirką ir taip pasipriešinti laikui. Šios knygelės vis labiau domino moteris. Nepaprastai greitą albumo išplitimą tarp dailiosios lyties atstovių galima aiškinti ne tiek mada, kiek bendru moters laisvėjimo procesu, poreikiu ieškoti kūrybinės erdvės ir saviraiškos, pagaliau plačiau atverti savo jausmus. Todėl vis mažiau reikšmės XIX a. pradžios ir vidurio atminimų albumuose teikiama herbams ir genealogijai, vis daugiau – eilėraščiams, natoms, piešiniams, ypač – gėlėms, kurios turi ir simbolinę reikšmę. Visus šiuos bruožus matome ir lietuviškojoje XIX a. pirmosios pusės albumistikoje. Tyrėjai akcentuoja ir didelį filomatų bei filaretų aplinkos, taigi ir Vilniaus, kaip tam tikro atminimų albumo kultūros centro, vaidmenį. Ir tai taip pat nėra atsitiktinumas, nes šių draugijų nariai bičiulystei suteikė beveik mistinę reikšmę.
Kaip ir senojoje, taip ir naujų laikų albumistikoje egzistavo elitinis ir masinis albumas. Elitinio albumo vertę lėmė jo savininko ryšiai su literatūros, meno, mokslo ir politikos pasaulio žmonėmis. Tokio albumo pavyzdžiais drąsiai galime vadinti parodoje eksponuojamus Eustachijaus Tiškevičiaus, Eustachijaus Vrublevskio, Boleslovo Mykolo Rusecko, Marijos Celestinos Bočkovskytės-Kirkorienės ir Elenos Römerytės-Ochenkowskos albumus. Šie albumai primena įspūdingas autografų kolekcijas, todėl gaubiami ypatingos auros dažnai tampa garsesni net už patį jų savininką.
Būdingiausias vadinamojo masinio XIX a. pirmosios pusės atminimų albumo bruožas – sentimentalizmas. Todėl dauguma šios rūšies knygelės įrašų – madrigaliniai, romantiniai-eleginiai ir anakreontiniai eilėraščiai, daug moralizuojamųjų posakių, išrašų iš poezijos ir prozos kūrinių. Tokią knygelę paįvairindavo ir šarados, džiovinti gėlių žiedai ir lapeliai, taip pat realistiniai ir alegoriniai piešiniai. Šiandien, kai į kasdienybę imta žvelgti ne kaip į kažką primityvaus, nereikšmingo, kai žmonių – ne tik elito, bet ir visų, net pačių žemiausių socialinių grupių, – buities smulkmenos tapo svarbios ne pačios savaime, bet kaip galimybė pamatyti ištisą po jomis paslėptą kultūros klodą, vienodai vertinamas tiek elitinis, tiek vadinamasis masinis XIX a. pirmosios pusės albumas. Tai neišsenkamas šaltinis literatūrologams, dailėtyrininkams ir, žinoma, istorikams. Tokio atminimų albumo pavyzdžiai eksponuojami ir šioje parodoje.
„Tikrojo“ atminimų albumo nuosmukis prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje: vis mažėjo originalios poezijos (pradėti leisti pavyzdinių albuminių įrašų rinkiniai), vis šabloniškesnis tapo piešinys. Albumai sparčiai plito mokyklinėje aplinkoje, dažniausiai tarp merginų. Tokie albumai labai dažnai buvo vadinami tiesiog „Poezija“. Šių dienų albumistikos tyrėjai šį procesą įvardija kaip albumo „suvaikėjimą“. Tačiau ir šis albumas vis dažniau sulaukia ne tik folkloristų, bet ir kasdienybės tyrėjų dėmesio. Net ir šioje „degradavusioje“ albumistikoje vis dar pasitaiko menine, literatūrine bei autografine prasme unikalių egzempliorių. Šiaip ar taip jie byloja ir apie to meto buitį, mentalitetą, kartais atspindi ir socialines bei politines to meto realijas.
Pasaulio atminties institucijose ir privačiose kolekcijose išliko tūkstančiai atminimų albumų. Šiandien jie analizuojami ir kataloguojami. Didžiausi senųjų atminimų albumų rinkiniai saugomi Centrinėje vokiečių klasikos bibliotekoje Veimare (Zentralbiliothek der deutschen Klassik) ir Britų bibliotekoje Londone (British Library). Tuo tarpu puikiais XIX a. atminimų albumų rinkiniais gali pasigirti mūsų kaimynai – Rusijos mokslų akademijos Rusų literatūros institutas Sankt Peterburge (Институт русской литературы Российской Академии наук), Rusijos valstybinis literatūros ir meno archyvas Maskvoje (Русский государственный архив литературы и искусства) ar Adomo Mickevičiaus vardo literatūrinis muziejus Varšuvoje (Muzeum Literatury im. Adama Mickiewicza). 1998 m. Bavarijoje, Erlangeno-Niurnbergo universitete (Friedrich-Alexander-Universität Erlangen-Nürnberg), sukurtas ir tarptautinis elektroninis atminimų albumų registras Repertorium Alborum Amicorum, kuriame šiuo metu jau sukaupti duomenys apie 142 tūkst. valstybinėse institucijose ir privačiose kolekcijose saugomus arba literatūroje minimus atminimų albumus.
Lietuvoje albumistika kol kas tyrinėta labai mažai. Mūsų atminimų albumai iki šiol nesuregistruoti, išmėtyti po įvairias dokumentų saugyklas arba apskritai dingę istorinių kataklizmų metu. Nežinomas net ir apytikslis jų skaičius. Todėl šia paroda siekėme atkreipti tyrėjų ir atminties institucijų darbuotojų dėmesį į šiuos unikalius mūsų praeities liudininkus. O galbūt – ir tai būtų didžiausia parodos rengėjų siekiamybė – laikui bėgant sukurti elektroninę Lietuvoje saugomų arba mūsų kultūrai svarbių atminimo albumų bazę. Vertėtų paminėti, kad Lietuvoje pirmieji šiuos unikalius dokumentus pradėjo kaupti garsieji mūsų kolekcininkai Liucijonas Uziembla (Lucjan Edward Uziębło; 1864–1942) ir Ivanas Luckevičius (Iван Луцкевiч; 1881–1919).
Iš viso parodoje pristatomi 38 šiuo metu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje ir 5 privačiuose rinkiniuose saugomi atminimų albumai, kurių įrašai aprėpia 1609–2005 m. laikotarpį. Vyrams priklauso 24, moterims – 19 knygelių. Šie skaičiai taip pat iškalbingai rodo, kad senoji albumistika buvo neatskiriama abiejų lyčių kasdienybės dalis. Dauguma atminimų albumų savininkių ir savininkų yra identifikuoti. Šiuo metu šios rankraštinės knygelės saugomos dešimtyje bibliotekos Rankraščio skyriaus fondų (F9, F15, F21, F24, F29, F138, F320, F151, F240 ir F279). Įrašai daryti lotynų, vokiečių, prancūzų, hebrajų, anglų, italų, lenkų, rusų, latvių ir lietuvių kalbomis. Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad visos atminimų albumų lapų kopijos pateikiamos originalaus dydžio formatu.
Vienas iš svarbiausių parodos rengėjų tikslų – ne tik parodyti šių rankraštinių knygelių teminę įvairovę (džiugu, kad viena iš mūsų albumistikos temų – Lietuvos istorija), literatūrinę, meninę ir autografinę vertę, bet kartu pažvelgti į albumistiką kaip į reiškinį, kaip į žmonių kasdienio bendravimo priemonę ir emocinės žmonių kultūros faktą. Pravartu priminti, kad albumistikoje labai svarbi albumo visumos pajauta. Nors žvilgsnis akimirką knygelę išskaido į atskirus segmentus: išorę (dydį, formatą, įrišimą, popierių), tekstinę ir iliustracines dalis, nors ieškome joje žymių žmonių autografų ar unikalių piešinių, privalu nuolat „grįžti atgal“, t. y. prie atminimų albumo kaip vientiso žanrinio kūrinio. Šioje knygelėje svarbu viskas – pradedant viršeliu ir jame įspausta dedikacija, baigiant paskutiniu įrašu. Reikšmės turi ir albumo lapų spalva, netgi futliaras. Reikšminga net ir tokia detalė, ar piešiniai apsaugoti perregimais minkštais popieriaus lapeliais. Visa tai padeda „įžengti“ į knygelės vidų. Žinoma, svarbi ir atminimų albumo statistika: įrašų kiekis, jų vieta, laikas, išsidėstymas, geografinė erdvė. Tik jaučiant atminimų albumo visumą galima rekonstruoti kasdieną – žmonių ryšius, bendravimą, pomėgius (taip pat ir literatūrinius, meninius), jų prioritetus (tai pat ir kalbinius), pagaliau seniai praeitin nugrimzdusių žmonių jausmus. O daryti tai ne tik įdomu bet ir būtina, nes, kaip taikliai pasakė vienas žymiausių albumistikos tyrėjų Stanisławas Wasylewskis, „mažame albume dažnai būna užrakinta visa epocha“.
Parodos atidarymas vyks 2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienį, 16 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Maloniai kviečiame dalyvauti.
Parengė dr. Reda Griškaitė