Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka

Viliaus Bražėno gimimo šimtmečio minėjimo paroda

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių ir Informacijos skyriai, minėdami iškilaus Lietuvos visuomenės veikėjo Viliaus Bražėno jubiliejų, parengė parodą „Viliui Bražėnui – 100“.

Visuomenės veikėjas, žurnalistas tarptautininkas, lektorius antikomunistas, skautas, dainininkas (tenoras), feljetonistas Vilius Bražėnas gimė 1913 m. balandžio 6 d. Rygoje aukštaičių Jurgio Bražėno ir Elenos Utavičiūtės šeimoje. Tuo metu V. Bražėno tėvas dirbo Rygos gumos fabrike. Pirmojo pasaulinio karo metu šis fabrikas buvo evakuotas į Rusijos gilumą. Jurgis Bražėnas su šeima išvyko kartu su fabriku. Šeimai teko patirti Spalio revoliucijos ir pilietinio karo baisumus. Rusijoje mirė Viliaus Bražėno tėvas (1919 m.), dvi sesutės ir jauniausias broliukas. Motina Elena Bražėnienė su likusiais vaikais – vyresniąja dukra Elena ir sūnumi Viliumi, 1922 m. grįžo į Lietuvą ir apsistojo Žeimelyje, vėliau gyveno Žalpiuose, Žagarėje. Prieš grįžtant į Lietuvą Vilius mokėsi Maskvos pradžios mokykloje. Parvykus Lietuvon teko porą metų piemenauti, vėliau jis tęsė mokslus Kelmės progimnazijoje, kurioje 1926 m. tapo skautu, ir Žagarės „Saulės“ progimnazijoje, kurioje 1928 m. įsteigė skautų draugiją. 1933 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, 1933–1936 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete elektrotechnikos specialybę. Dainavo universiteto chore. Nuo 1932 m. Bražviliaus slapyvardžiu bendradarbiavo Lietuvos spaudoje – rašė  straipsnius leidiniams „Kuntaplis“, „XX amžius“, „Lietuvos aidas“, „Skautų aidas“ ir kt. Jo feljetonai buvo skaitomi per radiją, Jaunimo teatre, literatūros vakaruose. 1934 m. įstojo į korporaciją „Vytis“. Būdamas jos nariu sukūrė žodžius dainai „Atgimė Tėvynė“, kuri 1938 m. tapo II skautų stovyklos himnu. 1936–1937 m. atliko prievolę Kauno karo mokykloje, gavo inžinerijos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Tarybinės ir vokiečių okupacijų laikotarpiu 1940–1944 m. dirbo techniku ir inžinieriumi Energetikos ir Verslų ūkio valdybose, mokėsi dainavimo Kauno konservatorijos profesoriaus A. Kutkaus studijoje. 1941 m. gegužės 15 d. vedė kretingiškę pradžios mokyklos mokytoją Praksedą (Edą) Sabatauskaitę, su kuria 1943 m. susilaukė dukters Lyvijos. Vokiečių okupacijos metais V. Bražėnas rašė feljetonus į dienraštį „Laisvė“, talkino pogrindžio organizacijai „Lietuvos laisvės kovotojai“. 1944 m. rugsėjį įstojo savanoriu į Tėvynės apsaugos rinktinės formuojamą Žemaičių pulką. 1944 m., po spalio 7 d. Sedos kautynių prieš Raudonąją armiją, kuriose jis vadovavo būriui, pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje buvo įjungtas į sudarytą lietuvišką kuopą, skirtą darbams prie Rytų fronto fortifikacijų statybos Lenkijoje, Austrijoje ir Vengrijoje. V. Bražėnas 1944 m. spalio–gruodžio mėnesiais buvo šios kuopos viršila. Po karo gyveno Austrijoje ir Vokietijoje „dipukų“ (DP – displaced person) stovyklose amerikiečių ir anglų zonose, vedė elektrikų kursus. 1946 m. Augsburge dalyvavo atkuriant korporacijos „Vytis“ veiklą Vakaruose. Dainavo solo partijas Tremtinių operoje Vokietijoje. 1949 m., gavęs Simono ir Onos Cibulskų kvietimą, su savo šeima bei seserimi emigravo į JAV, kur 1955 m. gavo Valstijų pilietybę. 1949 m. apsigyveno Stamforde, Konektikuto valstijoje, vėliau keletą kartų keitė gyvenamąją vietą. Studijavo Bridgeporto inžinerijos institute, kuriame įgijo inžinieriaus diplomą. Iki 1976 m. dirbo elektronikos bendrovėse laboratorijos vedėju, projektų inžinieriumi. Konektikuto miesto parko estradose pasirodydavo su simfoniniu orkestru, dainavo kantatos „Septyni Kristaus žodžiai“ tenoro partiją, „Aitvarų“ kvartete buvo pirmasis tenoras. V. Bražėnas anksti įsijungė į išeivijos lietuvių visuomeninę politinę veiklą: bendradarbiavo Amerikos lietuvių leidiniuose „Draugas“, „Darbininkas“, „Vienybė“, „Dirva“, „Laisvoji Lietuva“, „Į laisvę“ ir kt., rašydamas daugiausia politiniais klausimais. 1951–1971 m. jis buvo JAV Lietuvių bendruomenės Konektikuto apylinkės valdybos narys, pirmininkas, apygardos politikos komiteto valdybos narys, apygardos pirmininkas. Kelias kadencijas buvo renkamas į JAV Lietuvių bendruomenės tarybą. 1974 m. Floridoje suorganizavo Lietuvos laisvės forumą ir iki 1983 m. jam vadovavo. 1988–1991 m. ėjo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) valdybos vicepirmininko informacijos reikalams pareigas. Amerikiečių spaudoje ir radijuje pradėjo reikštis nuo 1953 m., kalbėdamas antikomunistine tematika. 1960 m. įstojo į aktyvią antikomunistinę JAV organizaciją „John Birch Society“, ir, išėjęs į pensiją 1977 m., kaip jos narys aktyviai važinėjo po visas JAV su antikomunistinėmis paskaitomis. Aktyviai dalyvavo steigiant politines amerikiečių grupes Lietuvos rezistencijai remti. 1985–1987 m. jis redagavo Pietvakarių Floridoje naujai įsteigtą konservatyvų savaitraštį „Lee Constitution“.

Amerikoje V. Bražėnas išleido feljetonų rinkinius „Normuotos šypsenos“ (1949 m.), „Kalorijos ir doleriai“ (1952 m.). 1975 m. išleido knygą „Sąmokslas prieš žmoniją“, į kurią sudėjo dalį savo lietuvių ir amerikiečių spaudoje publikuotų informacinių apžvalgų apie tarptautinę užkulisinę veiklą.

1994 m. Vilius Bražėnas buvo atvykęs į Lietuvą, bet joje apsigyveno tik 2003 m., po savo žmonos mirties (2000 m. vasario 27 d.), kai jos palaikai buvo pervežti į Lietuvą ir palaidoti Sudervės kapinėse Vilniuje. Nuo 1992 m. V. Bražėnas Lietuvoje bendradarbiavo su leidiniais „XXI amžius“, „Tremtinys“, „Lietuvos aidas“, paskelbė keletą šimtų straipsnių, išleido knygas „Nauja pasaulio santvarka“ (2000 m.), „Po dvylika vėliavų“ (2005 m.), „Priminimai bendražygiams“ (2009 m.).

Vilius Bražėnas mirė 2010 m. spalio 3 d., palikdamas dukterį skautę akademikę Lyviją, kapitono Algimanto Vlado Garsio žmoną, ir tris anūkus – Darių, Liną ir Gintarą.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas 2009 m. gautas Viliaus Bražėno fondas (F388), kuris šiuo metu yra tvarkomas.

Paroda veiks 2013 m. kovo 20–balandžio 3 d. Kviečiame apsilankyti. 

Parengė Saulius Žilys