Paroda „Lietuvos archeologijos mokslo ąžuolui, archeologų Mokytojui Pranui Kulikauskui – 100“
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedra, minėdama iškilaus archeologo Prano Kulikausko jubiliejų, parengė parodą „Lietuvos archeologijos mokslo ąžuolui, archeologų Mokytojui Pranui Kulikauskui – 100“.
Pranas Kulikauskas gimė 1913 m. kovo 7 d. Purvynų km. (Trakų r.). Baigęs Aukštadvario vidurinę mokyklą, 1930–1934 m. mokėsi Alytaus gimnazijoje. 1935 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Iš pradžių studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, po metų perėjo į istorijos skyrių. Jam dėstė žymus archeologas Jonas Puzinas, bendramoksliais buvo Regina Volkaitė, Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, Marija Gimbutienė.
1936 m. pradėjo dirbti naujai įsteigtame Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus priešistoriniame skyriuje muziejininku, sistemino archeologinių fondų medžiagą, sudarinėjo kartotekas. Po kelerių metų, 1938-aisiais, išvyko mokytis į Karaliaučiaus universitetą. Ten studijavo archeologiją, antropologiją, baltistiką. 1940 m. sugrįžęs į Lietuvą tęsė studijas Vilniaus universitete, kurį baigė 1942 m.
1941 m. vedė archeologę Reginą Volkaitę. Jie tapo bene garsiausia archeologų mokslininkų šeima. Taip jau susiklostė, kad per Antrąjį pasaulinį karą į Vakarus pasitraukė didelė lietuvių inteligentijos dalis ir Lietuvoje praktiškai liko tik keli jauni archeologai. Pranui Kulikauskui sunkiomis ir lemtingomis aplinkybėmis teko stoti prie Lietuvos archeologijos mokslo vairo.
Nuo 1944 m. Vilniaus universiteto, o nuo 1946 m. – Kauno universiteto dėstytojas. Nepalikdamas universiteto pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. 1952 m. tapo archeologijos-etnografijos sektoriaus vadovu ir iki 1962 m. vadovavo visam respublikos archeologų mokslui, sprendė gausius mokslo tiriamuosius ir organizacinius klausimus.
Pirmasis iš archeologų 1949 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Kurmaičių archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimų duomenys“.
Dirbdamas Istorijos institute, vadovaudamas archeologijos-etnografijos sektoriui, daug dėmesio skyrė archeologijos paminklų apsaugai, dalyvavo visose pirmosiose pokario žvalgomosiose ekspedicijose, vadovavo archeologijos paminklų tyrimams. Nuo 1962 m. P. Kulikauskas dirbo tik Vilniaus universitete, iki 1966 m. vadovavo Archeologijos-etnografijos katedrai, o 1966 m. reorganizavus ją į Lietuvos TSR istorijos katedrą, joje dirbo iki 1983 m. Nuo 1949 iki 1982 m. jo vadovaujamą kursą baigė daugiau kaip 120 archeologų. Be to, ilgą laiką dėstė ir Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas), istorikams skaitė „Archeologijos pagrindų“ ir „Lietuvos archeologijos“ kursus. Dalis studentų tapo žymiais archeologais, šiandien stovinčiais prie archeologijos mokslo vairo Lietuvoje.
P. Kulikauskas tyrinėjo lietuvių etnogenezę ir lietuvių genčių materialinę kultūrą. Nuo 1961 m. pagrindinį dėmesį skyrė Lietuvos Užnemunės piliakalnių tyrinėjimams, medžiagą skelbė universiteto istorikų mokslo darbuose. Turbūt sunkai rastume rajoną, kurio piliakalnių „archyvinių žemės puslapių“ nebūtų atvėrusi Prano Kulikausko ranka.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas 2005 m. gautas gausus Prano Kulikausko fondas F376, kurį sudaro 1101 byla. Taip pat saugoma bibliotekos geradarių Reginos ir Prano Kulikauskų 2007 m. dovanota knygų kolekcija iš asmeninės bibliotekos (F377, 558 vnt.). Dalį dovanotų leidinių matysite parodoje.
LMAVB saugomame gausiame fonde nemažai su ekspedicijomis susijusios medžiagos – išrašai apie piliakalnius, ekspedicijų dienoraščiai, įsakymai dėl ekspedicijų sudėties, pobūdžio ir vadovavimo joms, daug akimirkų užfiksuota jau nebe šimtuose, o tūkstančiuose nuotraukų ir negatyvų. Rankraščių fonde saugomas karo metu parašytas diplominis darbas „Upytės priešistorinio kapinyno tyrinėjimų duomenys“ (1942 m., F376-56), taip pat disertacija istorijos mokslo kandidato laipsniui gauti „Kurmaičių archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimų duomenys“ (1949 m., F26-625). Yra ir neapgintos daktaro disertacijos fragmentų (F376-135, 540). Užrašai, straipsniai bei nuotraukos iliustruoja P. Kulikausko tirtus Lietuvos miestus: Upytę, Kauną, Palangą, Neringą, Trakus, Kernavę, Vilnių.
Reikšmingas P. Kulikausko bendravimas ir bendradarbiavimas su šalies bei užsienio archeologais. Gausu pakvietimų į konferencijas, seminarus, mokslo renginius, taip pat daug laiškų bei sveikinimų iš kolegų Lietuvoje bei užsienyje. Netrūksta ir įvairių sričių autorių straipsnių bei atspaudų su autorių dedikacija P. Kulikauskui: iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos bei kitur.
P. Kulikauskas yra tyręs šiuos Lietuvos miestus: Upytė, Kaunas, Palanga, Neringa, Trakai, Kernavė, Vilnius. Visa tai fiksuojama iš užrašų, straipsnių bei nuotraukų, esančių archeologo palikime.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda lankytojams suteiks galimybę pažinti Praną Kulikauską kaip archeologą, Mokytoją bei mokslininką.
Paroda veiks 2013 m. vasario 27–kovo 15 d. Parodos atidarymo renginys įvyks kovo 4 d., pirmadienį, 16 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, 15 k.