Senųjų kalėdinių atvirukų paroda
Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Žiemos pasaka: senieji kalėdiniai atvirukai“.
Pirmieji atvirukai Lietuvoje pasirodė XIX amžiaus antroje pusėje. Į Lietuvą jie atkeliavo iš Vakarų Europos. Jų leidybai Lietuvoje turėjo įtakos Rusijoje išleistas potvarkis, pagal kurį teisė sveikinti atviruku buvo suteikta ne tik valstybinėms, bet ir privačioms įstaigoms. Atvirukų leidyba ypač išaugo panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškais rašmenimis.
Atvirukų vaizdavimo objektai įvairūs: peizažai, bendri miestų vaizdai, gatvės, parkai, architektūros ir istorijos paminklai, portretai ir kita. Populiarūs tapo ir sveikinimo atvirukai įvairiomis progomis: religinių švenčių, vardo dienos, sulaukus Kalėdų ir Naujųjų Metų.
Kalėdiniai atvirukai išsiskiria spalvomis, žiemos peizažais, kuriuose dažniausiai vaizduojamos apsnigtos bažnytėlės, sodybos, gyvūnai, eglės šakelės, žvakės, žaisliukai. Juose pavaizduoti einantys į bažnyčią, besigrožintys Betliejaus žvaigžde, puošiantys Kalėdų eglutę ar Kristaus gimimą švenčiantys žmonės. Tuo tarpu naujametiniuose atvirukuose dominuoja aristokratiški siužetai: kalendorius, laikrodis, šampanas, karnavalas ir net gundančiai atrodančios moterys. Įdomu, kad kalėdiniuose atvirukuose dažniausiai vaizduojama žiema, žvaigždėta naktis, o naujametiniuose galima išvysti dieną ir net vasarą.
Nors ir bėgant laikui keitėsi atvirukų gamybos technologijos, kito jų poreikiai, šie meno spaudiniai išgyveno ir XXI amžiuje įgavo naujų pavidalų (skaitmeninė fotografija, elektroninis atvirukas). Nepaisant to, tradicinis sveikinimo atvirukas gyvuoja iki šiol ir yra vis dar populiarus.
Parodoje pristatomi 1900–1939 m. įvairiose šalyse ir įvairiomis kalbomis leisti atvirukai, saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose.
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
Parengė Danguolė Palačionytė