Parodos „Lietuvių tarmėtyros dokumentika“ atidarymas

2013 m. gegužės 28 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo iškilmingai atidaryta Tarmių metams skirta paroda „Lietuvių tarmėtyros dokumentika“. Sveikinimo žodį gausiai susirinkusiems svečiams tarė ir labai simboliškai renginį „Žiemos rūpesčių“ eilėmis iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ pradėjo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Buvo priminta, kad parodos sumanymas kilo bendradarbiaujant kelioms institucijoms: Valstybinei lietuvių kalbos komisijai bei Lietuvių kalbos institutui; prie sumanymo realizavimo prisidėjo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Įžanginį žodį apie parodos koncepciją, eksponuojamą medžiagą tarė Lietuvių kalbos instituto profesorė Danguolė Mikulėnienė. Ji apžvelgė tarmėtyros raidą Lietuvoje nuo pirmųjų bandymų XIX a. iki šių dienų, pristatė tarmes tyrusių užsienio mokslininkų Augusto Schleicherio, Fridricho Kuršaičio, Adalberto Bezzenbergerio, Leopoldo Geitlerio, Eduardo Volterio nuopelnus. Pasidžiaugė pirmųjų lietuvių – Jono Juškos, Antano Baranausko, Kazimiero Jauniaus, Kazimiero Būgos darbais. Kai kurie profesionalūs dialektologai (kas ypač stebėtina) sugebėjo derinti mokslą su sportu. Parodą puošia Antano Salio – kalbininko ir prieškario Lietuvos sportininko, vicečempiono, teniso raketė. Įspūdingas ir A. Salio karo metais studentams mokyti parengtas žemėlapis, kuriame tarmių ribos nubrėžtos pieštuku, neapsiriboja kintančiomis Lietuvos valstybės sienomis, vedamos iki tarmės apimamo arealo pabaigos. Parodą puošia ir pirmoji Zigmo Zinkevičiaus spausdinimo mašinėle. Profesorė D. Mikulėnienė pabrėžė, kad šiuolaikiniai geolingvistiniai tyrimai rodo tarmes ne nykstant, o kintant.

Kita prelegentė – profesorė Grasilda Blažienė, taip pat pasidžiaugė tarmėms skirta paroda. Ji akcentavo, kad bendrinė kalba ir tarmės nėra, negali ir neturi būti konkurentės. Pati profesorė pademonstravo puikią savo žemaičių tarmę ir konstatavo, kad tarmės bus gyvos tol, kol bus bent vienas žmogus, mokantis bent vieną savo tarmės žodelį.

Renginį tęsė kupiškėnų tarmės atstovas profesorius Skirmantas Valentas. Jis padeklamavo rekonstruotą Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ antrąją dalį. Jo lūpose žodžiai skambėjo taip, kaip poetas juos užrašė – anykštėnų tarme.

Po tokio gyvo tarmės pavyzdžio pristatymo buvo sugrįžta prie esamų realijų. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. Daiva Vaišnienė pristatė tarmėtyros perspektyvas: kol mes kalbėsime nevienodai, tol bus ką tirti.

Pasidalyti prisiminimais apie tarmių fiksavimo ekspedicijas ir tyrimus buvo pakviestas akademikas Algirdas Sabaliauskas. Jam teko garbė mokytis pas A. Salį, vėliau – pas Z. Zinkevičių. Jis prisiminė išskirtinę tarmių rinkimo ekspediciją į Kuršių neriją, kur lietuvių bei latvių mokslininkai fiksavo paskutinius vietinių gyventojų tarmės likučius.

Šiuolaikines ekspedicijas aptarė profesorius Vytautas Kardelis. Jis pasidalijo savo įžvalgomis apie tarmių užrašymo specifiką, svarbą ir kartais kalbininkui tenkantį psichologo, sociologo ar kitus vaidmenis.

Renginio pabaigoje dr. Austė Nakienė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pateikė dar keletą rekonstruotų tarminių tekstų. Ji padainavo tris Eduardo Volterio Zieteloje užrašytas dainas, kurias jis 1909 m. įrašė fonografo aparatu ir atidavė saugoti Berlyno fonogramų archyvui. 2010 m. šių įrašų kopijos buvo perduotos Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Tada dainų melodijas rekonstravo ji pati, o tekstus iššifravo profesorė Danguolė Mikulėnienė.

Parodos atidaryme netrūko nei mokslinio dėmesio tarmėms, nei gražių gyvos tarmės intarpų.

Tarmių metams skirta paroda „Lietuvių tarmėtyros dokumentika“ veiks iki š. m. birželio 11 d.

Parengė Eglė Paškevičiūtė Kundrotienė
nuotraukos Valentinos Kulikauskienės