Paroda „Vinco Uždavinio 110-osios gimimo metinės “
2012 m. gegužės 16–liepos 30 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks Lietuvos publicisto, žurnalisto, keliautojo, fotografo Vinco Uždavinio 110-osioms gimimo metinėms skirta paroda.
Vincas Uždavinys gimė 1902 m. gegužės 16 dieną (pagal tuo metu galiojusį Julijaus kalendorių 1902 m. gegužės 3 d.) Paručių kaime (Varėnos r.). V. Uždavinys buvo vyriausias vaikas šeimoje. Kadangi tėvai buvo neturtingi, jie emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir grįžo tik 1909 m. Pradinę mokyklą V. Uždavinys lankė Jakėnų kaime (Varėnos r.) ir Varėnoje, kur pamokos vyko rusų kalba. 1918 m. rudenį jis išlaikė egzaminus į Aukštadvario prekybinės progimnazijos antrąją klasę. Mokslas progimnazijoje buvo mokamas, bet mokyklos taryba galėjo neturtingus gabius vaikus atleisti nuo mokesčio. Aukštadvario progimnazijos antrosios klasės V. Uždaviniui pabaigti nepavyko, nes 1919 m. įsiveržus Raudonajai Armijai Aukštadvario komercinė progimnazija buvo paversta raudonarmiečių ligonine. V. Uždaviniui teko grįžti pas tėvus, kurie jau buvo persikraustę į Marijampolės apskritį, ir vėl kibti į ūkio darbus. Lenkijai užėmus rytinę ir pietrytinę Lietuvos dalį su Vilniumi, nuo 1919 m. balandžio mėnesio Aukštadvario prekybinė progimnazija buvo uždaryta, o jos direktorius kunigas Juozas Grigonis areštuotas ir išvežtas į Vilnių. V. Uždavinys 1919 m. atvykęs į Vilnių vėl pradėjo mokytis nuo antros klasės I Vilniaus vyrų gimnazijoje (nuo 1921 m. pavadintoje Vytauto Didžiojo vardu). Ten mokėsi iki 1925 m. V. Uždavinys buvo labai aktyvus, dalyvavo „Vyčių–Skautų“ ir „Ateitininkų“ veikloje, čia pradėjo savo žurnalistinę bei literatūrinę veiklą. Vilniaus gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška pasiūlė slapyvardį Sapniūnas ir išspausdino pirmąjį straipsnį „Į Vilniaus mokslą“. Laikraštyje „Vilnietis“ 1921 m. lapkričio 5–7 d. prasidėjo V. Uždavinio kūrybinis kelias. Jis spausdino straipsnius laikraščiuose „Vilniaus kelias“, „Kelias“, Rytų Lietuva“, „Lietuvos rytai“. V. Uždavinys gimnazijoje redagavo žurnalą „Milda“, kuris lenkų okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Už šią veiklą grėsė teismas ir kalėjimas, todėl V. Uždavinį nuolat stebėjo policija. Jo advokatas Tadas Vrublevskis pasiūlė jam bėgti į Vakarų Lietuvą, nes Vilniuje jo karjera būtų sužlugdyta. V. Uždavinys išvyko į Varėną, o iš ten į Alytų ir po to į Kauną. Kaune V. Uždavinys įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (tuo metu – Lietuvos universiteto) Humanitarinį fakultetą ir pradėjo dirbti Vilniui vaduoti sąjungoje (toliau VVS). Prasidėjo įdomiausias, kūrybingiausias ir aktyviausias V. Uždavinio gyvenimo periodas. Pradėjęs dirbti VVS instruktoriumi, jis daug keliavo po Lietuvą, skaitė paskaitas ir steigė VVS skyrius. V. Uždavinys nebaigė studijų Humanitariniame fakultete. 1930 m. įstojo į Teisės fakultetą, bet taip pat jo nebaigė, nors aktyviai dalyvavo studentų atstovybės veikloje.
Kita V. Uždavinio aistra – fotografavimas. 1929 m. jis iš kunigo Juozo Židanavičiaus, gyvenančio Amerikoje, gavo pirmąjį savo fotoaparatą. V. Uždavinys dalyvavo ir Fotomėgėjų sąjungos veikloje.
1928 m. VVS pradėjo leisti žurnalą „Mūsų Vilnius“, kurio redaktoriumi paskirtas V. Uždavinys. Jis taisė laikraščio korektūros klaidas, tvarkė ir rašė straipsnius; taip pat redagavo leidinius „Vilniaus baras“, „Vilnius ir Vilniaus kraštas“ (vaizdų albumas), „Išniekinti kryžiai“. V. Uždavinys taipogi skaitydavo paskaitas radijo žurnale „Pavergtas Vilnius“, vedė radijo laidas vaikams. VVS vardu pradėjo organizuoti keliones į pasienį su Lenkija. Dalyvaudamas Lietuvos turizmo sąjungos veikloje, rengė ekskursijas į pajūrį. V. Uždavinys buvo aistringas keliautojas. Jis apkeliavo beveik visus Lietuvos kampelius. Savo dienoraščiuose smulkiai aprašė keliones, pamatytus architektūrinius paminklus, žmones, papročius. Ypač įdomios V. Uždavinio kelionės po pasaulį. Jis apkeliavo visas Vakarų Europos šalis, Šiaurės Afriką, Didžiąją Britaniją. Kiekvieną kelionę jis stengėsi aprašyti, netgi išleido knygų. Pakeliavęs po Vakarų Europą parašė ir išleido knygą „10 000 kilometrų“ (1932 m.). Po 1933 m. gegužės–birželio mėn. kelionės automobiliu su aviacijos kapitonu V. Morkumi, V. Uždavinys parašė ir išleido knygą „Europa iš automobilio“. Labai įdomiai V. Uždavinys aprašė kelionę į SSRS 1934 m., į kurią vyko garsūs to meto visuomenės veikėjai, žurnalistai, redaktoriai, rašytojai. 1936–1937 m. V. Uždavinys buvo VVS deleguotas į JAV lietuvių kolonijas skaityti paskaitų. Grįžęs iš JAV 1937 m., lapkričio 1 d. su dideliu liūdesiu ir nusivylimu dėl vidinių intrigų paliko VVS ir pradėjo dirbti pats sau. Jis skaitė paskaitas, rašė straipsnius laikraščiams. 1938–1939 m. jis vėl išvyko į JAV bei Kanadą kaip žurnalo „Pasaulio lietuvis“ korespondentas ir dirbo prižiūrint kunigui V. Mironui. V. Uždavinys turėjo galimybę pasilikti JAV, bet grįžo į Lietuvą.
Atgavus Vilnių, 1939 m. spalio mėn. V. Uždavinys sugrįžo kartu su Lietuvos kariais, kaip „Lietuvos aido“ redakcijos atstovas. Bet prasidėjęs karas, pirmoji okupacija, vėliau vokiečių okupacija visiškai pakeitė V. Uždavinio likimą. Taip pat įvyko ir asmeninė tragedija V. Uždavinio šeimoje: 1941 m. mirė jo žmona ir jis pasiliko su dviem vaikais. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo laikraštyje „Naujoji Lietuva“, naujienų agentūroje ELTA. Traukiantis frontui, 1944 metus jis praleido su vaikais mirusios žmonos gimtinėje Mikalajūnuose. 1944 m. spalio mėn. V. Uždavinys su vaikais grįžo į Vilnių ir įsidarbino „Valstiečių laikraštyje“, bet jį areštavo ir nuteisė už vokiečių okupacijos metais „Naujojoje Lietuvoje“ parašytus straipsnius apie SSRS vykdomus trėmimus, apie lietuvių karių sušaudymą, taip pat rašytus prisiminimus iš kelionės po SSRS. 1944 m. V. Uždavinį nuteisė pagal Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį „Tėvynės išdavimas“. V. Uždavinys buvo ištremtas į Vorkutą. Sunkūs darbai, oro sąlygos, vitaminų trūkumas palaužė V. Uždavinio sveikatą. Nors sunkiai persirgo gelta ir skorbutu, jam teko tremtyje dirbti įvairiausius darbus. Rovė tundros krūmus, sekretoriavo, dirbo ligoninėje sanitaru-ūkvedžiu. Nuo sunkaus darbo V. Uždavinį vėliau atleido, nes jis buvo pripažintas invalidu. Turėdamas laisvo laiko, V. Uždavinys rinko anglų–lietuvių kalbų žodyną, vertė Korėjiečių pasakas, bet nė vienas jo šio laikotarpio darbas neišliko, nes kraustantis viskas dingo. Laiškuose V. Uždavinys pasakojo apie gyvenimą tremtyje, kalinių santykius, išgyventus vargus. Lageryje V. Uždavinys visais būdais stengėsi išlikti ir grįžti į tėvynę.
Grįžo V. Uždavinys 1953 m. lapkričio 15 d. po 9-erių metų tremties, kuri paliko žymę visam likusiam gyvenimui. V. Uždavinio Vilniuje niekas nenorėjo priregistruoti. Jam padėjo senas kolega žurnalistas, LTSR Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, po kurio pagalbos jis legaliai įsikūrė Vilniuje. Bet V. Uždavinys ilgai negalėjo susirasti darbo ir dėl savo praeities vadino save laisvu menininku–bedarbiu. Pagal savo profesiją V. Uždaviniui buvo labai sunku surasti darbą, todėl 1954 m. birželio 1 d. įsidarbino Greitosios pagalbos stotyje dispečeriu. Vėliau jam teko dažnokai keisti darbus: dirbo Vilniaus centrinėje knygų parduotuvėje pardavėju, Modelių namuose inžinieriumi-vertėju, ekskursijų biure – gidu (organizuodavo ekskursijas po Vilnių, Pirčiupį), Preilos poilsio namų komendantu, Gimdymo namuose sąskaitininku-kasininku. Pagal 1955 m. rugsėjo 17 d. SSRS AT amnestijos aktą, V. Uždaviniui panaikintas teistumas ir išduotas pasas. V. Uždavinys bandė dirbti pagal savo žurnalisto specialybę. Rašė į „Tėvynės balsą“, „Mūsų sodus“, Radijo ir televizijos komitetą (laidos užsienio lietuviams). Parašė keletą labai cenzūros tikrinamų informacinių-turistinių knygelių: „Pirčiupis“, „Po Vilniaus apylinkes“. 1959 m. vasario 19 d. jis buvo priimtas į LTSR žurnalistų sąjungą ir dalyvavo jos veikloje. V. Uždavinys nepamiršo ir pomėgio keliauti. Kaip ir seniau jis keliavo po visą Lietuvą, SSRS, Vidurinės Azijos šalis. Taip pat aktyviai susirašinėjo su JAV, Škotijoje likusiais pažįstamais ir draugais. Visa tai aprašė savo dienoraščiuose: laikmečio įvykius, garsius to meto žmones (A. Miškinį, E. Mieželaitį, A. Venclovą, V. Sirijos-Girą, V. Landsbergį-Žemkalnį, K. Petrauską, B. Gorbulskį), tarptautinius įvykius, Vilniaus kasdienybę. Taip pat V. Uždavinys rinko medžiagą apie savo gimtąsias vietas, Vilniaus apylinkes, rašė prisiminimus apie vaikystės metus. Brolis Jonas Uždavinys V. Uždaviniui atsiuntė kvietimą gyventi JAV, bet leidimo išvykti jis negavo. Kaip prisimena Saulė Uždavinytė-Sudikienė, V. Uždavinys paskutiniais metais sunkiai sirgo ir mažai išeidavo iš namų, o 80 metų jubiliejaus šventėje skaitė savo paskutinį rašinį „Ekspromtas apie mano senatvę“. Vincas Uždavinys mirė 1983 m. kovo 20 d.
Parodoje bus eksponuojami Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi V. Uždavinio dokumentai: rankraščiai, fotografijos, vaizdinė medžiaga, taip pat medžiaga, susijusi su Vilniui vaduoti sąjungos veikla.
Parengė Mindaugas Simanavičius