Senosios knygos bičiulis Marcelinas Ročka
2012 m. gegužės 8-ąją sukanka 100 metų nuo filologo klasiko, vertėjo, literatūros istoriko ir bibliografo Marcelino Ročkos gimimo.|
Prisimenant gražią mokslininko sukaktį Tado Vrublevskio skaitykloje parengta ekspozicija, kuri veiks iki gegužės 14 d.
Marcelinas Ročka gimė 1912-aisiais metais Ambručiuose (Jurbarko r.),
mokėsi Marijampolės gimnazijoje, ją baigęs 1934–1939 VDU studijavo klasikinę filologiją. Studijuodamas žinių ir mokslinio darbo įgūdžių sėmėsi iš tuo metu fakultete dėsčiusių Franco Brenderio (šveicarų kalbininkas, profesorius, vienas pirmųjų klasikinės filologijos specialistų Lietuvoje, senąją lietuvių literatūrą vertinusių Antikos kultūros kontekste), V. Krėvės-Mickevičiaus, V. Mykolaičio-Putino, M. Biržiškos. Sėkmingai baigęs studijas, vienerius metus mokytojavo Zarasuose. Perkėlus universitetą iš Kauno į Vilnių, buvo pakviestas dirbti į Klasikinės filologijos katedrą, čia 1940–1951 dėstė senąsias kalbas ir antikinę literatūrą. 1945–1950 buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1949–1951 – Lietuvių literatūros katedros vedėjas. 1951 metais perėjęs į Vilniaus pedagoginį institutą, iki 1959 dėstė įvairias pedagogines disciplinas, dirbo Užsienio literatūros katedroje, 1951–1955 buvo šio instituto direktoriumi. Pašalintas iš instituto, nuo 1961–ųjų spalio ėmė dirbti Knygų rūmuose, nuo 1963 – vadovauti Ikitarybinės spaudos retrospektyvinės bibliografijos skyriui, tuo metu rengusiam Lietuvos TSR bibliografijos serijos Knygos lietuvių kalba pirmąjį tomą. Už šį tomą drauge su kitais sudarytojais M. Ročka 1971 m. apdovanotas LTSR valstybine premija. 1972 metais išėjęs į pensiją, dirbo mokslinį darbą toliau. Mirė 1983 rugpjūčio 18 d. Vilniuje.
M. Ročkos mokslinė veikla. Už studiją Kristijono Donelaičio eilėdara 1949 metais Ročkai suteiktas filologijos mokslų kandidato laipsnis. Vėliau paskelbė mokslinių straipsnių apie K. Donelaitį, lietuviškus ir lotyniškus Martyno Mažvydo raštus, parengė spaudai Pirmąją lietuvišką knygą (1974) su įvadiniu straipsniu M. Mažvydo raštai, paskelbė M. Mažvydo lotyniškus laiškus ir jų vertimus į lietuvių kalbą. Buvo užsimojęs parašyti ikidonelaitinės literatūros istoriją, kaupė medžiagą. Paskelbė straipsnių apie lotyniškai kūrusius poetus – M. K. Sarbievijų, V. Agripą, P. Roizijų. Iš graikų kalbos išvertė Aristotelio Poetiką (1959), iš prancūzų – P. Holbacho Kišeninę teologiją (1961), iš lotynų k. – Gedimino laiškus (1966) ir tekstus J. Lebedžio knygai Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime (1976). Parašė ir periodikoje paskelbė straipsnių: „Lietuviškoji Petro Roizijaus poezijos tematika ir jo kultūrinė veikla Lietuvoje“ (1965), „Lietuvių studentai Krokuvoje ir humanizmo pradžia Lietuvoje (XV–XVI a. pradžia)“ (1966), „A. Kulviečio bibliotekos autoriai ir knygos“ (1970), „Apie Sarbievijaus poetiką“ (1971), „Poleminis M. Radvilos Juodojo laiškas ir jo literatūrinė aplinka“ (1973). Parengė Mykolo Lietuvio, Andriaus Volano raštus, bibliografinę rodyklę „XVI a. Lietuvos knygos lotynų kalba“ (nepublikuota). Išugdė kultūros darbui pasišventusių žmonių jaunąją kartą.
Prisimindami gražią mokslininko sukaktį Tado Vrublevskio skaitykloje parengtoje ekspozicijoje rodome išleistus vertimus, senąsias minėtų autorių – A. Volano, Mykolo Lietuvio – knygas, Sarbievijaus, Horacijaus, Aristotelio tomelius. Taip pat M. Ročkos autografą – keletą bibliografinių kortelių – ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 2002 metais išleistus Ročkos raštus.
Dalia Bikauskienė