Danguolės Mikulėnienės jubiliejinė paroda
2012 m. rugsėjo 11 d. 15 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atidaroma jubiliejinė kalbininkės prof. dr. Danguolės Mikulėnienės paroda.
Danguolė Mikulėnienė gimė 1952 m. rugsėjo 11 d. Kaune, Danutės ir Stasio Vainilavičių šeimoje. 1959–1963 m. mokėsi Kauno 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Maironio gimnazija). 1963-iaisiais šeima persikėlė į Vilnių. Danguolė pradėjo lankyti Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dab. Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla). Susieti savo gyvenimą su lituanistika D. Mikulėnienė apsisprendė jau lankydama penktą klasę.
Baigus vidurinę mokyklą, 1970 m. rudenį prasidėjo studijos Vilniaus universitete, trukusios penkerius metus. Mokymosi kryptį, kaip ir kiti studentai, D. Mikulėnienė pasirinko antrame kurse. Tai buvo kalbotyra. Studijuoti – nelengva, bet nepaprastai įdomu. Juk tuo metu paskaitas skaitė puikūs savo dalyko žinovai: Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Jonas Palionis, Jonas Kabelka, Jonas Balkevičius, Vincas Urbutis, Aleksas Girdenis, Aldonas Pupkis! Plaukti klasikinės filologijos vandenimis mokė Leonas Valkūnas ir Jonas Dumčius, o įtvirtinti anglų kalbos žinias padėjo Aleksandra Dantaitė ir Zuzana Šiušaitė. Paskutiniais studijų metais (1974–1975) būsimoji kalbininkė išbandė savo jėgas Vilniaus 35-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Karaliaus Mindaugo vidurinė mokykla), kur dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos kvalifikaciją, 1975 m. D. Mikulėnienė gavo paskyrimą dirbti Šiaulių pedagoginiame institute (dab. Šiaulių universitetas). Iš pradžių ji užėmė asistentės (1975–1980) pareigas, po to tapo vyr. dėstytoja (1980–1988), o vėliau – docente (1988–1990). 1991–1997 m. sugrįžusi į Vilnių D. Mikulėnienė dirbo Vilniaus pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas) ir buvo šios aukštosios mokyklos docentė. Šiuo laikotarpiu kartu su Janina Baranauskaite, Giedre Čepaitiene, Juozu Pabrėža ir Regina Petkevičiene parengė ir išleido lietuvių kalbos vadovėlį pradinio mokymo specialybės studentams „Lietuvių kalba. 1: Leksikologija, fonetika, akcentologija, dialektologija, rašyba“ (1995), parašė knygas „Lietuvių kalbos kirčiavimas : mokinio knyga“ (1997), „Kalbėkime taisyklingai : svarbesnių klaidų taisymai“ (1988) ir kt. Vėliau pedagoginę veiklą kuriam laikui teko nutraukti, tačiau įgūdžiai ir sukauptos žinios niekur nedingo. Kurį laiką buvo Marijampolės kolegijos dėstytoja, 2007–2011 m. – Vytauto Didžiojo universiteto profesore, ten 2007 m. atliko ir habilitacijos procedūrą. Nuo 2010-ųjų iki šiol yra Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio universiteto profesorė. Akcentologijos, dialektologijos, tarmėtyros ir kitų dalykų paskaitų klausęsi ir klausantys studentai apie savo dėstytoją pasakytų daug šiltų žodžių. Ne vienas jos paskatintas iš literatūrologijos pasuko į kalbotyrą ir šiandien jau turi savo mokinių. Talentingos dėstytojos darbo įrankiai – puiki retorika, informatyvios schemos ir iškalbingi žemėlapiai, intriguojančios senųjų ir kitokių raštų iliustracijos, garso įrašai, modernios šiuolaikinės technologijos ir kitos mokymo priemonės. Suvokti svarbiausius mokslinio darbo principus, kaupti tiriamąją medžiagą, gilinti teorines žinias, atsirinkti reikiamus faktus ir juos tinkamai interpretuoti, nebijoti išsakyti savo nuomonę ji moko ir savo doktorantus.
Didžioji D. Mikulėnienės gyvenimo dalis susijusi su akademine veikla, tačiau ji niekuomet neužmiršo mokyklos: aktyviai domisi švietimo sistemos ir politikos pokyčiais, dalyvauja įvairiose diskusijose ir seminaruose, skelbia straipsnius lietuvių kalbos mokymo klausimais. Ne vienerius metus Lietuvos pedagogai ir moksleiviai žinių apie lietuvių kalbą semiasi iš vadovėlių, metodinių ir mokomųjų priemonių, D. Mikulėnienės parengtų vienos ir drauge su Broniumi Dobrovolskiu, Regina Koženiauskiene, Vida Marcišauskaite, Regina Rinkauskiene, Jurgita Petrauskaite bei kt. Juose teorinė medžiaga ir užduotys pateikiamos patraukliai ir informatyviai, yra apgalvotos ir duodančios kryptį platesnio akiračio ir gilesnių žinių trokštantiems mokiniams.
Vienas dešimtmetis nepastebimai prabėgo Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje prie Lietuvos Respublikos Seimo: 1992–1995 m. D. Mikulėnienė – šios komisijos sekretorė, 1995–1998 m. – pirmininko pavaduotoja, 1998–2002 m. – pirmininkė. Ši veikla ir kartu dirbusio prof. Alberto Rosino patarimai D. Mikulėnienę užgrūdino, išmokė griežtai planuoti laiką, kurti kalbos politikos strategijas, rengti programas, dalyvauti derybose ir t. t. Su J. Palionyte ji sudarė teisės aktų rinkinį „Lietuvos Respublikos valstybinė kalba“ (1997).
Vis dėlto pats svarbiausias ir mieliausias D. Mikulėnienės širdžiai darbas – mokslinis, kurios pagrindų mokė mokslinio darbo vadovai doc. Adelė Laigonaitė ir prof. Aleksas Girdenis. Pirmasis didelis kelerių metų intensyvaus darbo vaisius – 1987 m. Vilniaus universitete apginta kandidatinė disertacija „Dabartinės lietuvių kalbos galūninių vedinių metatonija“. Jo tąsa – 2005 m. pasirodžiusi monografija „Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė“.
1990-aisiais D. Mikulėnienė pradėjo dirbti Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja, o nuo 2007 m. iki šiol užima vyriausiosios mokslo darbuotojos pareigas. Daug laiko atima administracinis darbas – juk nuo 2002-ųjų ji yra ir Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė. 2003–2010 m. – Lietuvių kalbos instituto Tarybos pirmininkė, nuo 2010-ųjų iki šiol – šios tarybos narė. Be to, ji yra ir įvairių mokslo žurnalų bei leidinių redakcinių kolegijų narė, recenzentė, mokslinė redaktorė, konferencijų organizatorė, vasaros mokyklų koordinatorė ir dalyvė, Tarptautinės dialektologų ir geolingvistų draugijos narė.
Tačiau tiek anksčiau, tiek dabar D. Mikulėnienei smagiausia yra minti dulkėtus Lietuvos kaimų vieškelius ieškant gimtąją tarmę mokančių pateikėjų arba susikaupus prie darbo stalo rašyti mokslo darbus. Įžvalgiojo Aleksandro Vanago, smalsiojo Aloyzo Vidugirio, gyvybingojo Valerijaus Čekmono bei kitų kolegų, bendražygių pamokos ir paraginimai nenuėjo vėjais. Tačiau turbūt daugiausia šiai mokslininkei davė pokalbiai ir bendri darbai su kantriu, atsargiu ir taktišku skyriaus vadovu Kaziu Morkūnu. Tad per šiek tiek daugiau kaip du dešimtmečius parašyta per 300 straipsnių ir kitų darbų, kuriuose nagrinėjamos aktualios istorinės akcentologijos ir tarmių fonologijos problemos, atverčiami beveik nežinomi tarmėtyros istorijos puslapiai. Sudarytos dvi „Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programos“ dalys – „Morfologija“ (su Kaziu Morkūnu, 1995) ir „Kirčiavimas“ (su Bonifacu Stundžia, 1996). Savitos Dieveniškių šnektos tyrimų medžiaga sugulė į solidžius veikalus – „Dieveniškių šnektos tekstus“ (su K. Morkūnu, 1997), kur pirmąkart lietuvių tarmėtyros istorijoje nuosekliai žymėti įvairūs garsų kokybės ir kiekybės svyravimai bei kitos ypatybės, ir „Dieveniškių šnektos žodyną“ (1–2 tomai, 2005, 2010, su K. Morkūnu, A. Vidugiriu, L. Grumadiene). Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje Matematikos ir informatikos institute atsiradus UNESCO katedrai „Informatika humanitarams“ ir prasidėjus sparčiai informatikos mokslo plėtrai, D. Mikulėnienei kilo novatoriška idėja lietuvių kalbos tarmes visuomenei pristatyti daugialypėje terpėje. Taip jai vadovaujant ir dialektologams bendradarbiaujant su informatikos specialistais Adolfu Laimučiu Telksniu, Kęstučiu Juškevičiumi, Evaldu Robertu Ožeraičiu atsirado kompiuterinis žodynas „Lietuvių tarmės = Lithuanian Dialects“ (1 d. – 2000; 2 d. – 2005; 3 d. – 2011).
Vis dėlto reikšmingiausi darbai dirbami pastaraisiais metais. 2009 m. dienos šviesą išvydo D. Mikulėnienės drauge su Lietuvių kalbos instituto ir Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto dialektologais parengtas trikalbis „Baltų kalbų atlaso“ prospektas, sulaukęs palankių vertinimų. Tai pirmasis bandymas tipologiškai sugretinti ir palyginti dviejų baltų kalbų tarmių duomenis. Netrukus pasirodys šio veikalo leksikos pirmoji dalis, skirta florai. O pats didžiausias šiuo metu D. Mikulėnienės vadovaujamas darbas yra europinis visuotinės dotacijos projektas „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje : punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“, vienijantis per tris dešimtis Lietuvos dialektologų. Čia labai praverčia ir kuriant tarptautinę mokslinę duomenų bazę „Lituanistika“ įgyta patirtis. Projektu užsimota per palyginti trumpą laiką (3,5 metų) atlikti milžinišką darbą – patikrinti visus „Lietuvių kalbos atlaso“ punktus ir aprašyti XXI a. pradžios lietuvių kalbos tarmių bei kitų kalbų geolingvistinę padėtį. Šis darbas turėtų užtikrinti lietuvių tarmių tyrimų tęstinumą, suteikti naujų duomenų baltistikai ir lyginamajai kalbotyrai, sudaryti sąlygas prognostiniams sociolingvistiniams tyrimams ir numatyti tolesnę lietuvių kalbos ir tarmių raidą.
Parodos rengėjai: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas.
Paroda veiks iki š. m. rugsėjo 25 d.
Parengta pagal A. Leskauskaitės ir V. Ragaišienės straipsnį Viršūnės pasiekiamos pamažu..., išspausdintą leidinyje Danguolė Mikulėnienė : bibliografija (2012).